Apie astrologę, kviečiančią savęs ieškoti užkaboriuose

Bene šviesiausias Venecijos kino festivalio Horizontų programos filmas – „Tai yra žvaigždėse“ („Je to ve hvězdách“, Italija, Slovakija, Čekija, Austrija, Kroatija). Kas, jei ne Péteris Kerekesas, galėtų karsto litavimą pavaizduoti taip romantiškai? Dokumentinio kino kūrėjas stebi Lucianą – astrologę iš Neapolio, išklausančią skaudžiausias klientų nuoskaudas ir didžiausius troškimus. Po to mistikė rimtu veidu išsiunčia juos artimiausio gimtadienio paminėti ir savęs ieškoti Libane, Taivane, gal net Aliaskoje. Kas išgali, tas paklūsta, kas ne – ne bėda, atsidurti šaltojoje valstijoje galima ir iš savo buto svetainės. Jums reikės: ventiliatoriaus, ledukų dubens ir pliušinio baltojo lokio.

„Degtinė, užsimerk, Krasnogorskas“, – vienai klientei taria Luciana. Sakinys, vertas tatuiruotės. Koks jausmas buvo kurti mažiau rimtą filmą nei jūsų ankstesnieji?

Iš pradžių, sulaukus pasiūlymo, filmo kurti nenorėjau. Nes juk kas gero gali išeiti? Astrologija tėra buržuazijos pramanas. Tačiau pradėjusi domėtis pastebėjau, kad klientai į Lucianą kreipiasi dėl didelių, pačių sunkiausių problemų. Žinoma, mano požiūris kitoks, stengiuosi visur įžvelgti humorą. Net filmuojant „107 motinas“ („Cenzorka“, 2021) moterų kalėjime – labai depresyvioje aplinkoje – buvo linksmų akimirkų. Tad dabar sukūrėme filmą rimta tema, bet su daug juokelių. Tikiuosi, jie nėra paviršutiniški.

Paminėjote besikreipiančiuosius, tačiau buvo ir antraeilių veikėjų. Kliento motina, klientės pamiltas mėsininkas. Scenos labai trumpos, o jie taip įsijautę į savo veiksmus ir visai nekreipia dėmesio į kamerą. Kiek užtruko juos nufilmuoti?

Amžinybę. Lyg koks gyvūnų filmavimas. „BBC“ dokumentika su Davidu Attenborough...

Arba „National Geographic“...

Būtent. Žinojome, kur norime filmuoti. Atidžiai susižiūrėjome skrydžius ir panašiai. Ir tada tuos žmones tarsi įkalinome narvuose iš trikojų ir apšvietimo įrangos. Ilgai užtruko, kol jie pradėjo ignoruoti kamerą. Bet ilgainiui tapo savimi. Nufilmuoti kiekvieną interviu truko po valandą. O mėsininką filmavome tris dienas.

Bet dėl viso pikto – jis širdį pjauna ne žmogaus?

Jaučio. Tiesą sakant, turėjome kadrą su daugybe jaučių širdžių, bet man niekaip neprilipo, tad apsiribojome kadru tik su dviem. Yra nuostabus vokiškas pasakymas – „Zeit ist Kunst“. Laikas yra menas. Tuo ir rėmiausi. Kantrybe.

Filme gausu simetrijos, objektai dažnai įkomponuoti kadro centre. Regis, su operatoriumi Martinu Kolláru laikotės ankstesnių darbų stiliaus. Kodėl judviem rūpėjo jį išlaikyti ir šįkart, turint omenyje, kad filmo atmosfera vis dėlto nuotaikingesnė?

Visų pirma nekalbu itališkai. Tad žinojau, kad teks daug filmuoti kamerą įtaisius ant trikojo. Pagalvojome: gerai, jei ant trikojo, tai turėsime marias laiko kruopščiai pasiruošti. Taip pat žinojome, kad svarbiausi filmo momentai vyks labai nuobodžioje aplinkoje, Lucianos kabinete. Dvi kėdės, du žmonės, vienas stalas, vienas kompiuteris. Todėl norėjau išgauti kažką intensyvesnio. Nėra akivaizdu, tačiau kiekvienas kadras šiek tiek skiriasi nuo ankstesnio. Kiekvienos konsultacijos metu skiriasi spalvos. Žinojau, kad žiūrovas stebės į 90 minučių sugrūstas valandų valandas. Todėl buvo aišku, kad perteikti norimą jausmą reikia kažkaip pasąmoningai.

Atrodo, kad garso takelis kruopščiai suderintas su vaizdu. Viena klientė į ritmą žingsniuoja laiptais, kita sulig būgnų trenksmais šaudo į taikinį. Ar iš anksto žinojote, kad derinsite, ar nusprendėte montažinėje?

Visada svajojau apie tai. Man labai patinka, kad, viena vertus, yra tas realizmas – tikri žmonės, tikros istorijos ir situacijos. Bet kita vertus... Užaugau su itališkomis 8-ojo, 9-ojo dešimtmečių komedijomis, su visa ta muzika ir taip toliau. Keistas derinys, bet atkūrėme kažką panašaus.

Luciana savo šneka ir manieromis primena kelionių agentę, bet dažniau ­– psichologę. Vienoje scenoje ji pamini, kad netiki determinizmu, nes tokiu atveju tebūtume marionetės. Ar buvo akimirkų, kai Luciana bent kiek išjudino jūsų asmeninius įsitikinimus?

Ilgai stebėjau Lucianą, kartu praleidome daug laiko. Ilgainiui perpratau, kad ji užsiima tuo, kas egzistavo nuo seno. Tiesiog primiršome, nes XXI amžiuje tai jau atgyvena. Tai tarsi konfesijos institutas. Nueini pas kunigą, prisipažįsti nuodėmes. Jei kunigas adekvatus, tavęs nesmerks. Prastas smerks, bet adekvatus tiesiog kalbins. Luciana daro tą patį. Ir kitas dalykas – visoms didžiosioms religijoms būdingos piligriminės kelionės. Keliauji Šv. Jokūbo keliu. Jei esi musulmonas – į Meką. Jei futbolo fanas – į Barseloną. Vienaip ar kitaip pabūni piligrimu, kai leidi laiką vienas su savimi. Luciana teįvelka šiuos abu dalykus į astrologijos pavidalą.

Girdi „Lasciatemi Cantare“, klausaisi dialogų ir vis prisimeni tai Vangą, tai Kašpirovskį, gal net „Ekstrasensų mūšį“. Ar filmuodamas rėmėtės kokiu popkultūros reiškiniu, žinomu šios srities žmogumi?

Tikrai ne. Man ši sritis – nepažinti vandenys, o ir astrologo konsultacijoje lankytis neteko. Bandžiau susitelkti į asmenines žmonių istorijas, astrologija man tėra priedas.

Buvo labai smagu pačią Lucianą galop išvysti kliento kėdėje, o dukrą – mamos. Ar filmavimo komandos nariai irgi gavo savo astrologines lenteles?

Taip. Luciana dažniausiai rengia gimimo lenteles. Man tas netikėtumas pasirodė labai įdomus – ji moko dukterį, o staiga duktė parengia lentelę mamai. Tai irgi atskleidžia bene pagrindinę filmo temą – santykius su tėvais. Luciana parengė lenteles visai komandai.

Kokią gimtadienio kelionės kryptį gavote?

Labai ilgai priešinausi, bet galiausiai nusileidau ir gavau. Nuostabi istorija, bet negaliu atskleisti (juokiasi).

Viename interviu minėjote, kad filmą jau mačiusi jūsų mama prasitarė, kad judviejų santykis labai panašus į vaizduojamo kliento ir jo motinos. Ar judu svarstote į tai atsižvelgti?

Turint šiokį tokį veidrodį – filmą – svarbu suvokti, kaip elgiesi, kaip esi nusiteikęs. Mano mama ne itin gerbia mano žmoną, panašiai kaip ir filme. Bet ilgainiui stengiesi permąstyti savo veiksmus, elgtis geriau.

Esate Avinas. Ar teko kada išgirsti, kad elgiatės visiškai kaip šio Zodiako ženklo atstovai?

Manau, esu labai neaviniškas. Luciana, regis, mėgino tai kažkaip paaiškinti. Viduje tikrai esu labai švelnus. Leidžiu viskam tiesiog vykti.

Ar jau pastebėjote kokį pasikartojantį žiūrovų klausimą? Gal norėjote, kad jie salę paliktų su konkrečia mintimi?

Dažniausias klausimas – ar tikiu tuo, ar ne. Bet, vėlgi, man astrologija nėra esminė tema. Esmė yra žmonės. Buvo nuostabu, kad po premjeros žiūrovai priėjo ir pasakė: sukūrėte filmą apie mane. Aš esu Giovanni, aš esu Alessandra, aš esu Valentina. Oda vis dar eina pagaugais, mane tai tikrai labai palietė. Sugebėjau atspindėti kažką universalaus.