Aktyvizmas, prilyginamas terorizmui

Menininkų Guillaume’o Cailleau ir Beno Russello duetas metus reguliariai lankėsi „ginamoje zonoje“ (zone à défendre, arba ZAD) Prancūzijoje, kur gyvena apie 150 aktyvistų kolektyvas. 2018 m., fiziškai užėmę teritoriją ir atlaikę daugybę bandymų iškraustyti, jie sėkmingai pasipriešino tarptautinio oro uosto plėtros projektui. Filme „Tiesioginis metodas“ („Direct Action“, Prancūzija, Vokietija, 2024) liudijama bendruomenės galia, taip pat ieškoma alternatyvių būdų pasakoti istorijas. 

 

„Tiesioginis metodas“ bus rodomas 21-ajame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Rugsėjo 20–23 dienomis Vilniuje su žiūrovais susitiks vienas iš šios juostos autorių – menininkas, kino kūrėjas Benas Russelas.

 

„Tiesioginis metodas“ – ne pirmas bendras jūsų projektas. Smalsu, kaip susitikote.

 

Benas Russellas: Ar pameni, kada susitikome?

 

Guillaume’as Cailleau: 2009 metais.

 

B. R.: Susitikome per avangardo ir eksperimentinių filmų bendruomenę Niujorko filmų festivalyje. Abu ten rodėme filmus. Po to 2011 m. Graikijoje bendradarbiavome kurdami juostą „Austerity Measures“. Vėliau Guillaume’as nusprendė prodiusuoti, o mano filmas „Sėkmės“ („Good Luck“, 2017) tapo pirmuoju jo darbu šioje srityje.

 

G. C.: „Sėkmės“ buvo ilgametražis filmas, premjera įvyko Lokarno filmų festivalyje. Po jo kartu dirbome prie filmo „Color-Blind“. Galiausiai Benas kreipėsi į mane su projektu apie ZAD’ą. Nuvykome į komuną... Nusprendėme, kad filmą kursime kartu. Mums patinka dirbti mažoje komandoje ir, manau, abiem nepatinka žodis „režisierius“. 

 

B. R.: Su nevaidybiniais scenarijais taip jau yra. Viskas tiesiog vyksta, tereikia atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus ir būti... choreografais. Gal tai tinkamesnis terminas?

 

G. C.: Oho, apie tokį niekada nepagalvojau (juokiasi). Filmų kūrėjai... Mums patinka būti filmavimo aikštelėje ir joje kurti.

 

Benai, „Tiesioginis metodas“ – ne pirmas tavo filmas apie bendruomenių gyvenimą. Pamenu juostą, režisuotą drauge su Benu Riversu. Guillaume’as, kita vertus, ieško naujų politinio naratyvo formų. Kaip suderinote režisūrinius interesus naujausiame filme?

 

G. C.: Mus abu domina socialiniai klausimai. Benas minėjo pirmą mūsų bendrą darbą Atėnuose, Graikijos finansinės krizės tema. Jau tada buvo aišku, kad interesai panašūs. Abu esame iš eksperimentinio ir avangardinio kino mokyklos, mus sieja daug bendrų temų, domina alternatyva, kitokia vizija.

 

B. R.: Manau, dėl turinio ir formos mąstome panašiai. Tačiau kyla ir dokumentikos praktikos klausimas. Svarbu apsvarstyti ne tik tai, kaip reprezentuoti vieną ar kitą temą, bet ir savo santykį su ja. Apie tai daug galvojome kurdami filmą Graikijoje. Nė vienas nesame graikas, nė vienas nedirbome anarchistų bendruomenėje. Taigi, kėlėme klausimą, kaip pavaizduoti vietą, su kuria gali susitapatinti, bet nesi jos dalis. Tai labai svarbu mano praktikoje, apie tai daug galvojome ir vykdami į ZAD’ą. Žinoma, šiuo atveju Guillaume’as – prancūzas (kaip ir aktyvistai).

 

G. C.: Taip, esu prancūzas. Ir užaugau netoli vietos, kur įsikūrusi ZAD’o bendruomenė. Studijavau Nante, šalia jo ir turėjo atsirasti filme minimas oro uostas. Tačiau dar iki prasidedant protestams persikėliau į Berlyną. Įvykius sekiau iš tolo, per draugus, ypač vieną, labiau įsitraukusį į protestus. Jis mums ir padėjo užmegzti kontaktą su bendruomene. Kita vertus, aktyvistų veikla buvo gana plačiai nušviečiama žiniasklaidos, tad dvejojau – ką čia naujo galima papasakoti? Tačiau judėjimas pasiekė pergalę. Tai – itin reta. Tapo be galo svarbu pateikti istoriją tarptautinei auditorijai. 

 

Nėra paprasta patekti į uždaras bendruomenes. Ar ZAD’o gyventojai noriai jus įsileido? Filmas juos domino?

 

G. C.: Viskas ne taip paprasta. Tai atsispindės ir publikacijoje, kurią netrukus išleisime. Kai susisiekėme su bendruomenės atstovais žiniasklaidai, mums atsiuntė standartinį atsakymą, kad tokie projektai jų nedomina, kad jie nerimauja, kaip tai paveiktų bendruomenę ir t.t. Pateikė ir daug klausimų, į kuriuos atsakėme. O dabar žinome, kad tie atsakymai jų neįtikino: „Dar vieni menininkai, kurie kažko nori.“ Iki mūsų ZAD’e buvo ir kitų, jie atvykdavo trumpam, surinkdavo informaciją ir niekada daugiau nebepasirodydavo. Mes dirbame kitaip. Galiausiai mus priėmė. Kas šešias savaites vykdavome ten dešimčiai dienų. Toks buvo mūsų protokolas. Dalyvavome kasdienėje bendruomenės veikloje, nors visiems buvo aišku, kad esame kino kūrėjai ir kuriame filmą. Taip sužinojome, kas vyksta bendruomenėje dieną, galėjome nuspręsti, kokius kadrus filmuosime ir kaip. Buvome sutarę, kad per dieną filmuosime vieną kadrą ir jį visiems pristatysime. Žmonės galėjo pasirinkti – būti filmuojami arba ne. Ir viskas. Tarp dviejų vizitų ryškindavome juostą. Per kitą susitikimą parodydavome bendruomenei, ką nufilmavome. 

 

Vienas kadras per dieną?

 

G. C.: Taip, vienas dešimties minučių kadras. Tiek truko juostos ritinėlis. Iš viso turėjome apie 11 valandų medžiagos. Darbo ir filmo formos pasirinkimus lėmė gana lėtas ir labai atviras procesas. Filmavome sunkia kamera, taigi nebuvome nei nematomi, nei santūrūs. Trys aukšti baltaodžiais vyrai (įskaitant garso režisierių). Neturėjome kaip pasislėpti. 

 

Minėjai, kad iš pradžių bendruomenė buvo nusiteikusi gana skeptiškai. Kaip, laikui bėgant, keitėsi santykis? 

 

G. C.: Manau, kai praleidi su žmonėmis metus, atstumą išlaikyti sunku. Iš pradžių ZAD’e buvome svečiai, svetimi žmonės. Laikui bėgant suartėjome. Jautėme labai didelę pagarbą bendruomenei, jų gyvenimo būdui, sunkiam darbui. Tačiau, žinoma, orientavomės į filmo kūrimą. Santykis keitėsi. Iš pradžių reikėjo labai stengtis, kad sužinotume ir suprastume, kas bendruomenėje vyks rytoj. Dabar, kai ten nuvykstame, viską sužinome iškart. Filme yra kadras, kur žmonės neša didžiulę struktūrą. Pamenu, kažkas iš nešančiųjų eidamas šaukė, kad nešti reikia lėčiau, nes mes filmuojame 16 mm juosta. Tokiais atvejais supranti, kad tave ne tik įsileido, bet tavęs laukia. Manau, jie suprato, kad norime adekvačiai reprezentuoti bendruomenę. Tik gaila, kad niekada taip ir nesurengėme bendro vakarėlio. 

 

„Tiesioginiame veiksme“ fiksuojama kasdienė ZAD’o bendruomenės veikla. Filme atsispindi ir politiniai veiksmai, tačiau filmo pagrindą sudaro ne politinės diskusijos...

 

G. C.: Per pirmąjį vizitą bandėme imti interviu. Turėjome abstrakčią idėją sukurti kiekvieno bendruomenės nario portretą. Tačiau žmonės gerai valdė kalbą ir laikėsi labai aiškios pozicijos – tokiais atvejais esi linkęs arba su ja susitapatinti, arba ją atmesti. Atlikome keletą bandymų, ir jie mūsų neįtikino. Pakeitėme planą. Susitelkėme į bendrystę, viską darėme kartu su kolektyvu. Galimybė suprasti aplinką per veiksmą tarsi paliko daugiau erdvės. Svarbu ne tik tai, ką bendruomenė darė, bet ir kaip. Tai reiškė labai daug. 

 

Kodėl filmavote 16 mm juosta? 

 

B. R.: Nuo 1997 m. dirbu tik su 16 mm juosta. Turiu savo metodų. Taip sukūriau daug filmų, tad esu visai neblogai įvaldęs techniką. Ieškau temų, kurios tiktų šiai medijai, taip pat būdų pateisinti savo pasirinkimus. Medija lemia ir darbo metodus: ilgus kadrus, filmuojamus su stovu, mažai judančią kamerą. Skaitmeninis kadras galėtų trukti valandų valandas. Filmuojant juosta maksimali kadro trukmė – 10 minučių ir 40 sekundžių. Sprendimai kyla mąstant apie kameros galimybes. Kai kamera pastatyta ant stovo, kūrėjui nėra galimybės išlikti nematomam. O dirbant ZAD’e matomumas buvo svarbus. Kai atvykome, kaip pasakojo Guillaume’as, pradėjome nuo interviu. Bet supratome, kad iš tiesų pagrindinis vietos veikėjas yra laikas. Kad suprastume vietą, turėjome ten pabūti. Manau, 16 mm juosta tai leidžia atskleisti. Filmuodami mėginome sustyguoti filmą, o ne surinkti medžiagą. Tarsi choreografijoje... Atkreipti dėmesį į tai, kas nutiks, pasirinkti filmavimo pradžios ir pabaigos momentą. Montuojant beveik nebebuvo, ką veikti. Viskas buvo tarsi sumontuota produkcijos metu.

 

Ne pirmą kartą užsimenate apie choreografiją. Ką turite galvoje?

 

B. R.: Šiuo atveju choreografija neateina iš šokio disciplinos, labiau iš mano filmų kūrimo patirties. Filme „Tiesioginis metodas“ žiūrovas mato ketvirtadalį nufilmuotos medžiagos. Kita dalis neveikė choreografiškai, pavyzdžiui, mano kameros judesys arba veikėjo judesys, arba pirmo ir antro plano santykis nederėjo kaip visuma. Dirbdamas supratau, kad kai viskas veikia, taip yra ne dėl manęs, be to, kai kurie dalykai – daug įdomesni, nei įsivaizdavai. Man tai ir yra choreografija: sudaryti sąlygas viskam vykti kur kas įdomiau, nei galėjai įsivaizduoti. 

 

G. C.: Manau, tai labai susiję su performatyvumu. Viskas susisieja ir įvyksta konkrečią akimirką. Tarsi improvizacija su pasauliu.

 

B. R.: Abu su Guillaume’u esame ir muzikantai. Koncertuojame gyvai. „Gyvumas“ grojant turi daug bendra su reagavimu į aplinką, vykstantį veiksmą filmuojant. Dalyvauti koncerte – tai kitaip patirti laiką. Juk nerašome scenarijaus muzikos koncertams. Sugalvojame kokią nors idėją, o tada būname atidūs bendradarbiams, auditorijai, šviesai, rūko mašinoms. Kuo esi atidesnis, tuo dinamiškesnis bus pasirodymas. Bet kurią filmo terminologiją, manau, galima pakeisti muzikos, choreografijos terminais, ir jie turės prasmę. 

 

Filme keliate klausimą, ar tokios aktyvizmo formos gali būti veiksmingas atsakas į klimato krizę. Ką patys manote šiuo klausimu?

 

B. R.: Žinoma, ir filmas – to įrodymas. Sakyčiau, tai tikrai veikia. Tai yra pavyzdys, kai kolektyviniai veiksmai laimėjo. ZAD’o žmonės pasiekė, ko norėjo: oro uosto projektas buvo atšauktas. Vėlesni judėjimai prieš vandens privatizavimą pakeitė tai, kaip valstybė svarsto šį klausimą. Taip, tai veikia. Tai ir yra radikalu, nes įmanoma.

 

G. C.: Svarstau, kas yra „tai“ ir kas „veikia“. Manau, atsakymas – bendruomenės veiksmų įvairovė, nukreipta į tą patį tikslą. Man atrodo, tai ir yra tai, kas veikia.

 

Kaip jūsų buvimas paveikė ZAD’o žmones ir jus pačius?

 

G. C.: Dėl mūsų buvimo ten nežinau. Pirma į galvą atėjusi mintis – kaip bendruomenės nariai reagavo, kai parodėme jiems filmą. Kai kuriems peržiūra sukėlė pasididžiavimą tuo, ką daro. 

 

B. R.: Mes buvome atvykėliai, tad mūsų patirtis stipresnė. Bendruomenė egzistuoja ir tada, kai mūsų ten nėra. Mūsų viešnagė buvo laikinas trikdis. Tačiau, jei galime už ką nors prisiimti nuopelnus, sakyčiau, mūsų veikla pasiūlė kitokį darbo su medijomis būdą, kitokį reikšmių kūrimą. ZAD’o žmonės išsakė daug komplimentų mūsų procesui, džiaugėsi, kad elgėmės pagarbiai, netrukdėme. Reikšminga ir tai, kad jie galėjo pasirinkti, būti filme ar ne. Nesielgėme invaziškai. Praleidome su jais daug laiko. Kiek galėjome, stengėmės elgtis etiškai. Mus tai pakeitė radikaliai. Aš leidau laiką su kovingais aktyvistais, įtrauktais į valstybės stebimų teroristų sąrašus, ne kartą areštuotais antiteroristinių policijos būrių. Pirmą kartą pamačiau, kokia destruktyvi valstybė gali būti bendruomenėms. Rodos, viską žinojome ir anksčiau, bet iš tikrųjų supratome tik būdami ten. Klausimas, ar kurti meną, ar būti aktyvistu, kol kas lieka neatsakytas. Šios veiklos egzistuoja tokiose skirtingose laiko skalėse, taip skirtingai veikia aplinką, kad sunku būtų jas suderinti. 

 

Filmas trunka tris su puse valandos. Kas lėmė ilgesnę trukmę?

 

B. R.: Man labai svarbus laiko klausimas. Žmonės sako, kad filmas nėra labai reiklus. Arba reiklus buvimo, bet ne dėmesio atžvilgiu. Žiūrint laikas tarsi tampa elastiškas. Aš visada norėjau kurti ilgus filmus, bet nė vienas mano filmas nenorėjo būti toks ilgas, kaip šis. Per vieną iš paskutinių apsilankymų ZAD’e bendruomenei parodėme penkių valandų filmo montažą. Norėjome suprasti, kokio ilgio filmas veikia, koks jausmas sėdėti kine ir žiūrėti filmą penkias valandas. Atsakas buvo labai pozityvus. Ne vienas sakė, kad filmas galėtų būti dar ilgesnis. Ir taip galėjo nutikti, jei būtume turėję kitokį kadrų pasirinkimą. 

 

G. C.: Kažkas man kalbėjo apie pasitikėjimą filmu. Tarsi tiki, kad jis tave kažkur nuves, ir kad kažkuriuo metu atsiduri ten, kur galbūt galėsi likti amžinai.