Kinas
Diskomfortas gali būti malonus. Bent jau kino teatre. Niekas to nežino geriau už graiką Yorgosą Lanthimosą, pristačiusį piktą, makabrišką ir pašaipų vaidybinį triptiką „Malonės rūšys“ („Kinds of Kindness“, Airija, D. Britanija, JAV, Graikija, 2024). Filmą drąsiai galima vadinti sugrįžimu prie kūrybinių režisieriaus ištakų – stilistiškai jis daug artimesnis ankstesniems jo filmams „Iltinis dantis“ ar „Omaras“ (jų, kaip ir naujausio filmo, scenarijų režisierius rašė su bendraautoriumi Efthimisu Filippou) nei kelią į didesnį populiarumą atvėrusiems „Favoritė“ ar „Prasti reikalai“, sukurtiems bendradarbiaujant su australų scenaristu Tony McNamara.
Lanthimosas mėgsta kurti pasaulius – ar tai būtų viduramžiškos pilys, ar futuristinė Europa, ar šiuo atveju korporacijų ir sektų valdomos Jungtinės Amerikos Valstijos. Šių pasaulių tvarką ir taisykles siūloma perprasti pačiam žiūrovui. Tačiau neatsitiktinai filmo pradžioje (kaip ir anonse) skamba „Eurythmics“ daina „Sweet Dreams“, siūlanti raktą į „Malonės rūšių“ (iškreiptą?) pasaulį, kuriame visi susiję galios santykiais. Trys filmo istorijos yra apie patį paprasčiausią dalyką – žmogaus norą priklausyti, baimę būti atskirtam nuo kitų individų ir tai, kaip toli galima nueiti, kad ši baimė netaptų realybe (ir tai, kaip kiti gali šią baimę eksploatuoti savo naudai). Pavadinimas, žinoma, ironiškas, atsižvelgiant į filmo siūlomą obsesijų ir įtakų, nusižeminimo ir menkos savivertės popuri. Kiekvieno triptiko pasakojimo personažai veikia vis kitoje socialinėje struktūroje – darbo, šeimos, religijos. Čia yra vyras, kuris jau nebeįsivaizduoja gyvenimo be boso nurodymų, ekspedicijoje dingusi ir vėl atsiradusi žmona, savo pasikeitusiu elgesiu sukėlusi įtarimų sutuoktiniui, ir religinis kultas, ieškantis naujo pranašo. Visos filmo istorijos siejasi, nors ir netiesiogiai, per vis atsikartojančius tarpusavio santykius. Kartu jas susieja ir kadre vis pasirodantis RMF personažas (jo garbei pavadintos ir filmo dalys), įtartinai primenantis patį režisierių. Galbūt tai ir yra režisieriaus ironija – per hiperbolizuotas, sutirštintas situacijas priminti, kad pabėgti nuo tokių santykių šis pasaulis jau nebegali.
Vis kitus personažus visose filmo dalyse vaidina tie patys aktoriai, ir visi, atrodo, mėgaujasi galimybe sukurti ne vieną personažą (kartais – net du toje pačioje istorijoje, kaip dvynes vaidinanti Margaret Qualley, įtikinanti seserų charakterio skirtybėmis). Greta režisieriaus mūza tapusios Emmos Stone, pagrindinis vaidmuo šį kartą teko aktoriui Jesse’ui Plemonsui. Net vaidindamas abstrakcijas (apie personažus daug nesužinome), jis puikiai perteikia ne tik personažų charakterio bruožus, bet ir jų psichologiją – baimes, sumišimą, desperaciją, bręstančią vidinę motyvaciją.
Režisierius tradiciškai laviruoja tarp tragedijos, komedijos ir absurdo. Sumaitotus kūnus ir smurtą keičia groteskiškos orgijos, sektantų avimi sandalai, išlaisvinantis šokis ar sveiku protu nesuvokiama boso dovana – žuvusio „Formulės 1“ vairuotojo Ayrtono Sennos suknežintas šalmas (tai dar vienas režisieriaus pasišaipymas iš didžiulę vertę rinkoje turinčių makabriškų trofėjų ir jų „medžiotojų“). Plėtojantis istorijoms situacijos tampa vis absurdiškesnės, todėl tampa beveik neįmanoma nuspėti, kokios personažų intencijos ir kas jiems dar nutiks. Ryškiausiai tai stebima antroje istorijoje, kai tampa sunku suprasti net tai, kas yra realybė, o kas – tik liguista fantazija.
Filme netrūksta statiškų kadrų, stambių planų, aktorių vaidyba santūri, sąmoningai šiek tiek dirbtinė. Ji dera prie erdvių, kuriose veikia personažai. Koloritas prislopintas, automobilių stovėjimo aikštelės, biurai, barai, moteliai ir net miestai nuolat atrodo tušti, tarsi būtų negyvenami. Jie sterilūs, stokojantys gyvybės, deguonies, labiau primenantys košmarą nei realias erdves.
„Malonės rūšys“ kalba apie žmones, kurie patys savo gyvenimą ir santykius paverčia sudėtingais. Kartais tiek sudėtingais, kad geriau renkasi neegzistuoti nei nepriklausyti kitam. Tai, žinoma, fikcija, tačiau, apvalius siaubo fantazijas, ne tokia ir tolima nuo realybės.
