Siaubo iteracija

Prieš metus, artėjant siaubo kino fanų mėgstamiausiai šventei, internete paplito nauja Helovino kostiumo idėja. Merginos apsirengdavo raudonomis, kraujo spalvos suknelėmis ir pasiėmusios didelį kirvį garsiai šaukdavo: „Aš nesusitaikysiu su gyvenimu, kurio nesu verta!“ (angl. I will not accept a life I don't deserve!). Toks internetinis fenomenas akivaizdžiai liudijo apie režisieriaus Ti Westo filmo „Perlė“ („Pearl“, 2022) sėkmę – iš jo šis tipažas kaip tik ir buvo paimtas. Nors milijoną tekainavęs filmas kino teatruose surinko dešimt milijonų dolerių, galima drąsiai teigti, kad jis patenkino ištikimų režisieriaus fanų norus, taip pat atkreipė naujų žiūrov(i)ų dėmesį. Štai kodėl kitas režisieriaus filmas „MaXXXine“ (JAV, D. Britanija, Naujoji Zelandija, 2024) buvo toks laukiamas kūrinys, pasirodęs net Lietuvos kino teatruose.

„MaXXXine“ yra paskutinė Ti Westo sukurtos trilogijos dalis, todėl ją dera aptarti kitų dviejų filmų kontekste. Pirmajame filme „X“ (2022) pasakojama apie pigų pornografinį filmą kuriančią filmavimo grupę, kurią žiauriai išžudo senoje fermoje gyvenanti senučiukė vardu Perlė. Iš įvairių užuominų tampa aišku, kad Perlė kažkada svajojo tapti kino žvaigžde, todėl pornografinį filmą kuriantis jaunimas sulaukia jos pykčio. Nors nemaža dalis siaubo kino fanų „X“ įvertino pakankamai neblogai, manau, kad tai yra tik neblogas siaubiakas, gebantis puikiai atkartoti 8-ojo dešimtmečio kino estetiką, tačiau nepasiūlantis nieko naujo ar originalaus. Pavyzdžiui, filme rodomas istorinis momentas, kai dėl plintančių 8 mm ir 16 mm rankinių kamerų, kurios pakeitė brangesnes ir didesnes kino kameras, smarkiai atpigo kino gamyba ir baigėsi pornografijos „aukso amžius“. Tačiau šis kontekstas niekaip giliau neįprasminamas, kaip tai padaroma apie tuos pačius procesus pasakojančiame filme „Pašėlusios naktys“ („Boogie Nights“, rež. Paul Thomas Anderson, 1997). Pastarajame kūrinyje vieno veikėjo nenoras pereiti prie pigesnių pornografinių filmų gamybos padeda atskleisti visą kūrybinę, su kino auteur samprata susijusią dramą. Šiuo atveju net pornografiniai filmai tampa menu.

Tačiau tokių gilesnių apmąstymų neaptiksime filme „X“. Ir tai didžiausias Westo trūkumas. Jis yra neįtikėtinai talentingas stilistas, gebantis iki mažiausių smulkmenų atkurti įvairių filmų estetiką. Pavyzdžiui, filme „Velnio namas“ („The House of the Devil“, 2009) profesionaliai reprodukuojami senesnių siaubo filmų vizualūs elementai: kamerų kampai, naratyvo eiga ir net senuose filmuose naudojamas titrų šriftas. Kai kurie kino kritikai šį filmą net lygino su ankstyvąja Romano Polanskio kūryba. O filme „Sakramentas“ („The Sacrament“, 2013) puikiai atkartojama mockumentary estetika, kurią formuoja drebančia kamera nufilmuoti planai ar specifinė aktorių vaidyba (tiesiogiai kreipiantis ir žiūrint į kamerą). Tokie sprendimai, kaip parodė filmas „Kanibalų holokaustas“ („Cannibal Holocaust“, rež. Ruggero Deodato, 1980), nuostabiai tinka siaubo kinui. Ir visus šiuos estetinius niuansus Westas jau seniai yra perpratęs. Visgi tiek „Velnio namas“, tiek „Sakramentas“, be estetinių žaidimų, taip pat nesugeba pasiūlyti nieko itin naujo ar įdomaus.

Būtent šiame estetinės siaubo iteracijos kontekste pasirodžiusi „Perlė“ sulaukė pelnyto dėmesio. Nebrangiai kainavusiame filme nėra pernelyg ištaigingų mizanscenų ar aktorių pertekliaus, o siaubo kino motyvai panaudojami konkrečiam tikslui. „Perlė“ pateikia filmo „X“ priešistorę, ir čia jau matome jaunosios Perlės (Mia Goth) kino nesėkmes ir veikėjos transformaciją į žiaurią žudikę. Filme taip pat apstu nuorodų į pornografinio kino istoriją – vienas pagrindinių veikėjų parodo Perlei ankstyvąjį pornografinį filmą, kuris buvo vadinamas „patinų filmu“ (angl. stag movie). Šie filmai funkcionavo pagal bendrą XX a. pradžios „primityvaus“ kino estetiką. Pavyzdžiui, juose dažnai buvo rodomi vadinamieji mėsos planai (angl. meat shot), rodę penetracijos aktą, o patys filmai turėjo nedidelį naratyvinį rišlumą. Dažniausiai tai buvo 10 min. trukmės filmai su trumpomis ir tarpusavyje nesusijusiomis scenomis. Paklūstant šiai „primityviai“, didesnio naratyvinio rišlumo neturinčiai kino estetikai, vienoje iš esminių filmo scenų rodomas juokingas, tiesiai į žiūrovą nukreiptas Perlės šokis. Per tokias kinematografines nuorodas filmas leidžia susieti dar nesusiformavusio kino žvaigždžių kulto, pačios kino medijos populiarėjimo procesų temą ir Perlės troškimą sulaukti gerbėjų dėmesio. Kaip skelbia jos kita per Heloviną skambėjusi frazė: „Aš noriu būti žvaigžde!“ (angl. I want to be a star!).

Tačiau „MaXXXine“ ir vėl grįžtama prie tuščio žaidimo kinematografinėmis nuorodomis. „Grūdėta“ filmo vaizdinė plotmė, plačiaekranis vaizdas, neturintis aštraus fokusavimo (angl. sharp focus) ir išblukęs apšvietimas įtaigiai nurodo į 8-ajame dešimtmetyje JAV kuriamus filmus. Arba bent jau į tai, kaip mes juos prisimename. Filme taip pat apstu nuorodų į įvairius kino kanono motyvus. Čia ir Beitsų namas iš legendinio „Psichopato“ („Psycho“, 1960), pirštinėta moteris žudanti ranka iš „Suspirijos“ („Suspiria“, 1977) ar didžiulės sėkmės sulaukusio ilgametražio pornografinio filmo „Už žaliųjų durų“ („Behind the Green Door“, 1972) paminėjimas. Šiame filme yra visko, ko galėtų pageidauti reiklus siaubo kino gerbėjas, išskyrus originalią mintį. Ir šis bemintiškumas akivaizdžiai pastebimas filmo atomazgoje, kai visos gijos išnarstomos pernelyg greitai ir nelogiškai. O gal tai tik dar viena nuoroda į vietomis juokingą siaubo kino žanro logiką?

Prieš eidamas žiūrėti „MaXXXine“ bijojau, kad režisierius ir vėl sugrįš prie savo vizualiai įstabių, bet idėjiškai tuščių kinematografinių žaidimų. Deja, būtent taip ir nutiko. Negalima teigti, kad tai yra blogas, jokio malonumo nesuteikiantis filmas. Visgi tai yra eilinis, dešimtasis režisieriaus Ti Westo filmas.