Kinas
Prieš keletą metų „Netflix“ platformoje pasirodęs „Kalmaro žaidimas“ („Ojing-eo geim“, rež. Hwang Dong-hyuk, 2021) paliko pakankamai nemažą įspaudą populiariojoje kultūroje. Serialas ne tik prisidėjo prie niekaip nemirštančio Pietų Korėjos fenomeno (šios šalies produkcija, beje, jau tapo atskiru „Netflix“ segmentu), bet ir vėl pakurstė susidomėjimą tokiais distopiniais, mirtiną žmonių kovą vaizduojančiais kūriniais kaip „Bado žaidynės“ („The Hunger Games“, rež. Gary Ross, 2012) ar „Karališkoji kova“ („Batoru rowaiaru“, rež. Kinji Fukasaku, 2000). Nors spėju, kad pirmuoju tokio tipo filmu gali būti laikomas dar 1987 m. pagal Stepheno Kingo romaną susuktas „Bėgantis žmogus“ („The Running Man“, rež. Paul Michael Glaser), tokių kūrinių niekada nebus per daug. Ir štai tame pačiame „Netflixe“ pasirodė dar vienas korėjiečių distopinis serialas „Aštuoneto žaidimas“ („Deo Eiteu Syo“, rež. Bae Jin Soo, 2024), kuriame vėl žvelgiame į vienoje erdvėje uždarytus žmones, kovojančius dėl išgyvenimo.
Nepaisant tokios kinematografinės iteracijos, „Aštuoneto žaidimas“ veikia kitaip nei minėtas „Kalmaro žaidimas“. Pastarajame įtampa kyla ir slopsta pagal pakankamai ritmišką ir aiškią schemą – nerimauti pradedame, kai serialo veikėjai įsitraukia į vieną iš šešių mirtinų žaidimų, o „Aštuoneto žaidime“ kažkas blogo gali nutikti bet kuriuo metu. „Aštuoneto žaidimas“ taip pat nėra toks žiaurus kaip visi anksčiau minėti distopiniai kūriniai, o pagrindinė serialo kritika nukreipiama ne į žiaurią žmonių prigimtį, bet į nūdienos socialinių tinklų ir vaizdinių pertekliaus kuriamą hipertikrovę, kur kiekvienas nori būti gražus, populiarus ir turtingas. Vis dėlto skirtumai gana neesmingi, todėl visiškai neatsitiktinai žiūrovui gali pasirodyti, kad tai yra banalus, štampais operuojantis kūrinys. Tačiau vienu iš karto nepastebimu aspektu „Aštuoneto žaidimas“ lenkia visus minėtus distopinius pirmtakus.
Pirmoji serija prasideda susipažinimu su pagrindiniu herojumi 3F (Ryu Jun-yeol) – visi serialo veikėjai vadinami pagal aukštą, kuriame gyvena. Jis yra prasiskolinęs nūdienos pasaulio nevykėlis, negebantis susirasti darbo ir įsijausti į jokį visuomeninį vaidmenį. Kai 3F aplanko skolų išmušinėtojai, jo pabėgimas rodomas ganėtinai komišku būdu. Žiūrovams ši scena turėtų priminti nors kartą matytas senų nebylių ir nespalvotų filmų scenas, kuriose itin greitai juda komedijos meistrai Charlie Chaplinas ar Busteris Keatonas. XX a. pradžios kine toks veikėjų judėjimas atsirado dėl ankstyvosios kino technikos specifikos – kino juosta buvo sukama per kameros šone įstatytą rankenėlę, o jos sukimo greitis nulemdavo ir filmo greitį. Nemaža dalis ankstyvųjų filmų buvo nufilmuoti apytiksliai 15–16 kadrų per sekundę greičiu, o legendinis režisierius Davidas W. Griffithas, taupydamas juostą, kartais filmuodavo ir mažesniu kadrų skaičiumi. Būtent dėl tokių techninių detalių ankstyvieji filmai turi keistą, pagreitėjusio judėjimo įspūdį. Galiausiai šis neįprastas judėjimas tapo atpažįstamu kinematografiniu sprendimu, naudojamu XX a. pirmosios pusės komedijose. Ir būtent šį sprendimą matome minėtoje scenoje, kurioje nuo skolų išmušinėtojų bėga 3F.
Seriale žaidžiama tokiomis kinematografinėmis nuorodomis, sustiprinančiomis veikėjų nepritapimo prie pasaulio įspūdį. Aptartoje scenoje 3F kūno judesiai prieštarauja įprastam kino veikėjų judėjimui – jie nerangūs ir komiški, neatitinkantys veiksmo perpildyto pasaulio reikalavimų. Šiuo atveju verta prisiminti žymiąją filmo „Modernūs laikai“ (1936) sceną, kurioje Chaplinas stovėdamas prie konvejerio nesėkmingai bando prisukti varžtus. Chaplino suvaidintas bėdžius nespėja dirbti pagal mechanizuoto pasaulio reikalavimus, todėl konvejeris praryja jo kūną, kurį kitame kadre gromuliuoja mašinos dantračiai. Tokį nepritapimą prie supančio pasaulio pabrėžia ir Chaplino drabužiai – per mažas švarkas ir per didelės kelnės. Serialo „Aštuoneto žaidimas“ veikėjai taip pat dėvi neįprastus, prabangą imituojančius drabužius, ant kurių nupaišytos petnešos, varlytės, netikros kišenės ir pan. Kai šio serialo personažai susiskaldo į priešingas grupes, dalis veikėjų vėl apsirengia iš išorinio pasaulio atsineštus drabužius.
Jeigu toks intertekstinių nuorodų traktavimas atrodo pritemptas, tai „Aštuoneto žaidimas“ pabaigoje tiesiogiai patvirtinimas šios interpretacijos legitimumas – 3F pagaliau išėjus iš žaidimo, pradeda skambėti filmo „Modernūs laikai“ muzika ir parodomi filmo pabaigos titrai. Senųjų kino filmų motyvas pastebimas ir kiekvienos serijos pradžioje, kai visi veikėjai rodomi per neįprastą, senųjų filmų estetiką primenantį 4:3 formatą. Ir kai jie iš savo įprasto ir bėdų perpildyto gyvenimo įžengia į žaidimo erdvę, vaizdas išsitempia iki mums įprasto plačiaekranio formato. Toks kiekvienos serijos pradžioje atsikartojantis motyvas taip pat tampa įdomia kinematografine nuoroda, leidžiančia apmąstyti kino tikroviškumo idėją.
Skirtinguose kontekstuose kino tikroviškumu laikomos įvairios vaizdinių savybės. Pavyzdžiui, italų neorealistai tikroviškesniu reginiu laikė gilių erdvių rodymą, o 6-ojo dešimtmečio JAV kino sistemoje su tikroviškumu buvo siejamas plintantis plačiaekranis kinas. Kartais tikrovišku gali būti laikomas ir brangios kino technikos atsisakymas – netobulą vaizdą (ar garsą) mes priimame kaip tikroviškumo požymį. Seriale „Aštuoneto žaidimas“ stebimas žaidimas formatais kaip tik ir primena, kad pati tikroviškumo samprata kine yra teoriškai sukuriamas konceptas, priklausantis nuo įvairių prielaidų.
„Kalmaro žaidimo“ sėkmę liudijo tai, kad per Heloviną buvo dėvimi serialo kostiumai. Tačiau smarkiai abejoju, ar tokio paties dėmesio sulauks ir seriale „Aštuoneto žaidimas“ parodyta keista, bet originali veikėjų apranga. Aptartos kinematografinės nuorodos kuria įdomaus kūrinio įspūdį, tačiau toks intertekstualus žaidimas greičiausiai nebus įdomus daugeliui žiūrovų. „Aštuoneto žaidimas“ yra gana įdomus ir subtilus reginys, tačiau savo kinematografiniu sudėtingumu jis nusileidžia anksčiau minėtų distopinių kūrinių paprastumui ir aiškumui.
