Kinas
Brazilų režisieriaus Karimo Aïnouzo vaidybinis filmas „Karalienės žaidimas“ („Firebrand“, D. Britanija, JAV, 2023), paremtas Elizabeth Fremantle romano tuo pačiu pavadinimu motyvais, pasakoja šeštosios, paskutinės Anglijos karaliaus Henriko VIII žmonos Kotrynos Par istoriją.
Filmas prasideda žinute, kad iš istorijos daug sužinome apie vyrus ir karus. Tiems, kurie domisi kitkuo, teks pasinaudoti savo fantazija. Režisierius žiūrovui drąsiai pažada naują prieigą prie vyrų valdomos istorijos, naujas sąsajas su šiuolaikybe, modernų komentarą. Deja, būtent fantazijos (ir tai visai nebūtinai turi būti antroji „Favoritė“, nors... kodėl gi ne?) čia labiausiai ir pristinga.
Henrikas VIII dviem savo žmonoms skyrė mirties bausmę, dvi santuokas anuliavo, viena žmona mirė gimdydama. Kotryna Par puikiai žino, kad gyvenimas su ligotu, paranojišku, nenuspėjamos nuotaikos karaliumi – itin pavojingas. Protestantų idėjoms simpatijas jaučiančios, naują kryptį Anglijai reginčios karalienės „žaidimas“ – tai balansavimas tarp bandymo neužkliūti karaliui, mokėjimo skaityti jo mintis ir vidinės savasties, vertybių išlaikymo. Karaliui kankinant eretikus ir rengiant jų egzekucijas, karalienė Kotryna turi gerai apsvarstyti kiekvieną savo žingsnį, kad priartėtų prie išsikelto tikslo. Tik to tikslo, kurį matome filmo pradžioje per dviejų moterų draugystę ir diskusijas apie politiką, religiją, lojalumą, po pirmojo filmo trečdalio jau nelieka.
„Karalienės žaidimas“ tikrai galėjo būti pasakojimas apie stiprią moterį, veikiamą ne tik politinių intrigų, bet ir moralinių dilemų. Tačiau režisierius slysta istorijos paviršiumi ir nėra pajėgus papasakoti nieko daugiau, nei apie karaliaus terorą prieš savo šalį, pavaldinius ir net šeimą. Į kadrą sugrįžus Henrikui VIII testebime rūmų orgijas, karalienės bandymą išlikti gyvai ir, galų gale, finalines abiejų karališkosios poros atstovų lenktynes (šios bent jau pasižymi dinamika) su mirtimi – išlikti gali tik vienas.
Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė filmo veikėja vis dėlto yra Kotryna Par, Henrikui VIII skiriama gerokai per daug dėmesio. O gal tik taip atrodo? Jude’ui Law šį kartą nesunku patraukti dėmesį. Filme gali ne tik užuosti nuo jo sklindantį pūlių kvapą (čia, žinoma, pasitarnauja ir kiti kolegos), bet ir pajusti beprotybę. Nutukęs monarchas, nestabilus, šovinistiškas tironas, besidomintis jaunomis merginomis, – savo nebaudžiamumui ir galiai atskleisti aktorius gali pasitelkti visą vaidybos arsenalą ir akivaizdžiai tuo mėgaujasi. Alicia Vikander įrankių turi gerokai mažiau: karalienė negali išsišokti, turi valdyti ne tik savo intonacijas, bet ir veido išraišką, kalbėti žvilgsniu – ir ji, nors atrodo gerokai blankesnė, tai daro puikiai. Bet scenarijus Vikander nėra dėkingas, karalienės charakteris neturi jokių dviprasmybių, ir kaip personažas ji tiesiog neįdomi – ne valdovė, ne strategė ir tikrai ne žaidėja. O juk filmas vis dėlto turėjo būti jai ir apie ją?
Be įdomaus aktorių dueto, „Karalienės žaidimas“ išsiskiria puikiu operatorės Hélène Louvart (nufilmavusios ir „Chimerą“) darbu. Ji tikra atmosferos meistrė, jos kadrai su egzotiškais gyvūnais, persirengusiais vyrais ir nesibaigiančiomis puotomis maro (tiesiogine to žodžio prasme) metu primena paveikslus. Ji jautri kiekvienai tekstūrai – nuo drabužio veliūrinės medžiagos siūlo iki akmeninės pilies sienų – ir puikiai žaidžia apšvietimu, tarsi kadre nebūtų kito šviesos šaltinio nei matoma natūrali lauko šviesa, židiniai ir žvakės.
Už žadėtos „Karalienės žaidimo“ istorijos apie moteriškumo įgalinimą ir moteris, išgelbėjusias Angliją nuo tironijos, slepiasi graži, bet vidutiniška kostiuminė drama apie viduramžius. Istorinės fantazijos pasireiškimo tenka laukti iki pat finalo. Tai saldi keršto akimirka, užbaigianti vyrų valdymo amžius. Istoriškai ji turbūt net neįmanoma, tačiau turi vidinės laisvės, kurios nebuvo justi visame dvi valandas trunkančiame filme.
