Godzila, japonų kinas ir nacionalizmas

2023 m. pabaigoje pasirodęs filmas „Godzilla Minus One“ („Gojira -1.0“, rež. Takashi Yamazaki) sukėlė nedidelę sensaciją kino pasaulyje. Filmas iš karto sulaukė teigiamų kritikų ir gerbėjų vertinimų (šiuo metu turi 98 % „Rotten Tomatoes“ ir 7.7 IMDb platformose), taip pat galiausiai buvo apdovanotas „Oskaru“ už geriausius vizualinius efektus. Tačiau Lietuvoje, priešingai nei viso pasaulio kino teatruose, Godzila neužsibuvo – po keleto retų ir neišreklamuotų seansų monstras mįslingai dingo iš kino teatrų repertuaro. Tačiau filmas neseniai atsirado „Netflix“ platformoje ir jo nespėję pamatyti žiūrovai pagaliau turi galimybę išvysti tai, dėl ko kilo visas šis šaršalas. Žiūrov(i)ų dėmesį galėjo pakurstyti ir tai, kad geros kokybės nelegali filmo versija ilgai neatsidūrė internete. Dėl įvairių teisinių įmantrybių filmą kurį laiką buvo galima rodyti tik kino teatruose, o tai galbūt apsaugojo jį nuo kino piratų. Taigi, griaudama viską savo kelyje, Godzila pagaliau atžingsniavo į kino žiūrovo namus.

Apie šį filmą verta kalbėti dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai 15 milijonų dolerių tekainavęs monstrų filmas, minimaliomis priemonėmis perteikiantis gerą kino reginį, – kompiuteriu nupaišyta Godzila atrodo pakankamai gerai. Filmo kūrėjai taip pat originaliai apmąsto kaiju (Japonijoje sukurti filmai, rodantys didžiulius monstrus) žanrą, o kartu geba sukurti kažką naujo pasakantį žanrinį kūrinį. Paprastai tariant, tai įspūdingas ir meistriškai sukurptas vizualus atrakcionas. Antra, šį filmą galima vertinti kaip ypač „japonišką“ produktą – jo kūrėjai nebando pataikauti Vakarų rinkai, todėl čia daromos nuorodos į vietinį Japonijos kino kontekstą ar šalies politinę ir socialinę istoriją. Toks kūrybinis sprendimas vertas pagarbos, nors dėl jo filmas ir gali tapti sunkiai iššifruojamas.

„Godzilla Minus One“ visiškai patenkino mano kino vartojimo poreikius. Tačiau po filmo peržiūros jaučiau nejaukumą, kuris vertė sugrįžti prie šio kūrinio. Kažkur giliai širdyje nujaučiau, kad tai labai pavojingas filmas. Paviršutinis žvilgsnis į filmo pasakojimą iš karto sufleruoja tokių prieštaringų emocijų priežastį – kūrinyje pasakojama apie Antrajame pasauliniame kare kariavusius japonus, po karo bandančius sugrįžti į kasdienį gyvenimą. Pagrindiniu filmo veikėju tampa ne Godzila, o kamikadzė lakūnas Koičis (Ryunosuke Kamiki), atsisakęs paaukoti savo gyvenimą Japonijos imperijai. Šio veikėjo išgyvenimai ir dramos sulaukia daugiausia dėmesio, o tai verčia įsijausti į kareivio, kartu kovojusio ir Trečiojo reicho pusėje, vaidmenį. Šis karių humanizavimas kaip tik ir kelia prieštaringus jausmus, kurie kyla neatsitiktinai.

Nūdien Japonijos visuomenė išgyvena tam tikrą neokonservatizmo ir nacionalizmo atgimimą. Pavyzdžiui, 1996 m. įkurta bendruomenė, siekianti mokykliniuose vadovėliuose įteisinti nacionalistinį požiūrį į Japonijos istoriją (jap. Atarashii Rekishi Kyōkasho o Tsukuru Kai). Nemažą įtaką politinėje darbotvarkėje turi nacionalistiškai ir konservatyviai nusiteikusi Japonijos liberalų demokratų partija. Šalyje taip pat nuolat diskutuojama dėl didesnio visuomenės militarizavimo, visiško JAV karių išvedimo ar devintojo konstitucijos straipsnio, kuris buvo priimtas Japonijai kapituliavus po Antrojo pasaulinio karo, atšaukimo. Šis straipsnis draudžia Japonijos kariuomenei įsitraukti į karinius konfliktus. Kaip tik tokiame sudėtingame kontekste kuriami įvairūs filmai, mangos, anime ir kiti medijų produktai. Geru pavyzdžiu gali būti tarptautinio pripažinimo sulaukęs anime „Titanų medžioklė“ („Shingeki no Kyojin“, 2013–2023). Nors iš pirmo žvilgsnio šis serialas pasakoja apie didvyrius, drąsiai kovojančius prieš titanais vadinamus milžinus, čia nepastebimai ir gana meistriškai pašlovinama militaristinė visuomenė – kariai tampa vos ne svarbiausiais visuomenės nariais. Originali manga, pagal kurią sukurtas minėtas anime (aut. Hajime Isayama), taip pat sulaukė aršios kritikos – pastebėta, kad kai kurie veikėjai vizualiai primena karo nusikaltimus dariusius Japonijos imperijos karvedžius.

Tokiame nevienareikšmiame kontekste atsirado ir „Godzilla Minus One“. Kaip pastebėjo Japonijos kiną tyrinėjanti Eija Niskanen, šiame filme svarbiausias vaidmuo tenka ne Godzilai, o vyriškumą naujai performuluojantiems japonų kariams. Tikrovėje šie vyrai buvo užėmę pasyvią pralaimėtojų poziciją, o filme jie veikia kaip aktyvūs subjektai, kurie net nereikalauja amerikiečių įsitraukimo (sovietų spaudimas neleidžia amerikiečiams susidoroti su Godzila). Jie tampa ne žiauriais kinų ar korėjiečių kankintojais, o pasaulio gelbėtojais! Ir būtent dėl savo gebėjimo meistriškai perteikti gana prieštaringas mintis šis kūrinys mane gąsdina. Iš vienos pusės, tai yra geras veiksmo filmas. Iš kitos pusės – tai (geras) propagandinis filmas.
 

Ar situacija tokia jau beviltiška? Šiuo atveju verta prisiminti per tuos pačius „Oskarus“ apdovanotą kitą japonišką filmą „Berniukas ir garnys“ („Kimitachi wa Dō Ikiru ka“, 2023), kurį sukūrė legendinis animatorius Hayao Miyazaki. Nemaža dalis šio kūrėjo, taip pat studijoje „Ghibli“ sukurtų animacinių filmų irgi buvo kuriami aptartame neokonservatizmo ir nacionalizmo atgimimo kontekste. Miyazaki ir pats yra aršus devintojo konstitucijos straipsnio gynėjas ir taikos skleidėjas. Kaip teigia režisierius, vienas jo ankstyvųjų prisiminimų susijęs su subombarduotu ir degančiu Tokiju. Deja, dėl filmo platintojų (įmonė priklauso rusams) šio filmo Lietuvoje kol kas neįmanoma pažiūrėti legaliai. Belieka laukti, kol pasitvirtins „Netflix“ pažadas šiemet įtraukti jį į katalogą.