7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Be veido ir tapatybės

Apie pasibaigusį Karlovi Varų kino festivalį

Santa Lingevičiūtė
Nr. 26 (1518), 2024-06-28
Kinas
„Mylima“, rež. Lilja Ingolfsdottir
„Mylima“, rež. Lilja Ingolfsdottir

Tarptautinis Karlovi Varų festivalis – vienas seniausių Europoje. Sovietmečiu jis tapo atsvara didiesiems ne imperijos festivaliams – Venecijai ir Kanams. Pirmajame festivalyje dalyvavo tokios garsios kino asmenybės kaip Laurence’as Olivier ir Jeanas Cocteau. Daugeliui sovietmečiu kūrusių režisierių patekti į šį prestižinį festivalį buvo didžiulis įvertinimas, tačiau subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Čekoslovakijai Karlovi Varų festivalis pamažu ėmė prarasti savo veidą ir tapatybę, kol galiausiai jų išvis neteko.

 

Tokią išvadą padariau apsilankiusi festivalyje po aštuonerių ar septynerių metų pertraukos. Pirmąkart ten teko lankytis 2010-aisiais, kai bent viena konkursinė programa „Nuo Rytų iki Vakarų“ („From East to West“) dar bandė apibrėžti festivalio tapatybę – pristatyti Čekijos, Rytų ir Vidurio Europos debiutuojančius režisierius. Savo vietą ten rado ir Kristina Buožytė, ir Lina Lužytė. Deja, šios programos nebeliko, ją pakeitė kita – „Proksima“, kurioje pristatomi debiutuojančių režisierių darbai iš visos planetos.

 

Taip, gyvename globaliame pasaulyje, tačiau, regis, net gerokai vėliau įkurtas ir jau A klasės tapęs Talino festivalis „Juodosios naktys“ atrado savo tapatybę. Be to, net mūsiškiams prodiuseriams ir režisieriams, regis, svarbiau būti atrinktiems į Talino, o nebe į Karlovi Varų (KVIFF) festivalį, nes jie puikiai suvokia, kad filmai pasimestų chaotiškoje galaktikoje. Iškalbingai atrodo ir KVIFF bandymas prisikviesti esą garsių vardų ir juos apdovanoti už nuopelnus. Štai jau senokai kokį įdomesnį vaidmenį gavęs Viggo Mortensenas nusprendė pats save surežisuoti vesterne „Mirusieji neskriaudžia“ („The Dead Don‘t Hurt“, JAV, Meksika, D. Britanija), kuris ir atidarė festivalį, o per atidarymo ceremoniją jam buvo įteiktas festivalio prezidento Jiří Bartoškos apdovanojimas. Tokiu pat apdovanojimu pagerbtas ir jau senokai nieko įdomaus nebesukuriantis Stevenas Soderberghas ar senokai matytas Clive’as Owenas. Dar vienas aktorius Danielis Brühlis taip pat pristatė savo 2021 m. režisūrinį debiutą „Kaimyninės durys“ („Nebenan“, Vokietija), parodytą Berlinalėje. Moterims, aišku, festivalio prezidento apdovanojimų šįmet neliko.

 

Tačiau grįžkime prie konkursinių programų laureatų. Pagrindinės konkursinės „Krištolinio gaublio“ programos geriausiu filmu pripažintas Marko Cousinso „Staigus žvilgsnis į gilesnius dalykus“ („A Sudden Glimpse into Deeper Things“, D. Britanija). Deja, filmo pamatyti nespėjau (gal ir nenorėjau), tačiau neapleidžia įtarimas, kad apie vieną žymiausių britų menininkių abstrakcionisčių Wilhelminą Barns-Graham režisierius savo eseistiniame filme papasakojo ne itin įdomiai, nes IMDb reitingas tesiekia 4,6 žvaigždutės, o ir iš aprašymo akivaizdu, jog Cousinsas suplakė viską, ką tik galėjo, – lyčių nelygybę, klimato kaitą ir menininkės darbų tematiką. Kadangi pagrindiniame konkurse nebuvo jokios garsesnės pavardės, galima tik paburti iš kavos tirščių, kad buvo apdovanotas ne filmas, o vardas.

 

Specialusis žiuri prizas atiduotas nuobodžiausiam ir saugiausiam filmui „Mylima“ („Elskling“, rež. Lilja Ingolfsdottir, Norvegija). Ne paslaptis, kad skandinavai kitokių problemų nei psichologinių ir nesutarimų šeimoje neturi, tad ir pasakojama apie moterį, išgyvenančią šeiminę krizę, nes vyras apkaltina ją negebant valdyti pykčio ir dar pabrėžia, kad tai jau klinikinė problema. Taigi visą filmą herojė knaisiojasi po save ir stebėtinai greitai suvokia savo problemų esmę. Beje, tą moterį iškalbingu vardu Marija suvaidinusi aktorė Helga Guren pripažinta geriausia. Iš paskos pasekė Ekumeninės ir FIPRESCI vertinimo komisijos – „Mylima“ ir jų buvo pripažintas geriausiu filmu...

 

Daug jautresnis pasirodė už režisūrą apdovanotos singapūrietės Nelicios Low filmas „Dūris“ („Cì xīn qiè gŭ“, Singapūras, Taivanas, Lenkija). Pasakojama apie du brolius: jaunėlis fechtuotojas Zijie netikėtai sužino, kad vyresnėlis brolis Zihanas anksčiau laiko paleidžiamas iš kalėjimo, kur sėdėjo už per fechtavimo varžybas esą tyčia nužudytą varžovą. Kad ir kaip motina bandytų apsaugoti Zijie, šis nepasiduoda, nes nori sužinoti du dalykus: ar tai buvo tyčinė žmogžudystė ir ar paauglystėje jam skęstant brolis nenorėjo jo gelbėti.

 

Ilgametražiame kine debiutuojanti režisierė jau nuo pat pirmų kadrų puikiai kuria įtampą, nieko per daug neatskleisdama žiūrovams. Istorija plėtojama po truputį atskleidžiant detales, tačiau aiškaus atsakymo žiūrovai taip ir nesulauks. Nelicios Low filmo atspirties tašku tapo 2014-aisiais Taipėjuje įvykusi tragedija, kai miesto metro peiliu buvo subadyti keli žmonės. Nors žudiko tėvai tuomet viešai pasmerkė sūnų ir nuo jo atsiribojo, jaunesnysis brolis ir toliau jį palaikė. Kartu filmą kurti paskatino ir asmeninė istorija, mat režisierės brolis turi autizmo spektro sutrikimą, tad iki šiol kūrėja ir sau pačiai bando atsakyti į klausimą, ar įmanoma liautis mylėjus, kai sužinai tiesą. Ar apskritai tiesa svarbi?

 

Originaliausias pasirodęs pagrindinės konkursinės programos filmas „Xoftex“ (rež. Noaz Deshe, Prancūzija, Vokietija) nusipelnė tik specialaus žiuri paminėjimo. Filmą galima pavadinti siurrealistiniu distopiniu siaubo filmu apie zombius, tačiau tai ne fikcija, o tikras pabėgėlių gyvenimas Graikijos stovyklose. Noazas Deshe pasirinko gana abstraktų ir eksperimentinį stilių vietoj įprasto realistinio ir ypač tiesmuko, tokio būdingo „pabėgėlių“ filmams. Kaip sako režisierius, nieko per daug įsivaizduoti ir papildomai kurti nereikėjo, juk gyvename pasaulyje, kuriame nebeegzistuoja viena tikrovės versija, o literatūra, muzika, sapnas, fantazija – ne mažesnė gravitacinės tikrovės dalis nei paviršius.

 

Berlyne gyvenantis režisierius ilgą laiką savanoriavo gelbstint pabėgėlius iš valčių, užtikrinant nors kiek oresnį gyvenimą Graikijos pabėgėlių stovyklose ir kartu viską dokumentavo. Tačiau jokių dokumentinių kadrų filme nėra. Drama ir siaubas kuriamas naudojant filmo filme principą, kaitaliojant vienu kadru nufilmuotus epizodus su staigiu ir kapotu montažu, kol galiausiai ir patys žiūrovai pasiklysta pasakojamos istorijos labirintuose, nebesupranta, kur ir kada prasideda filme kuriamas filmas, kada veikėjai nebe vaidina, o tampa zombiais, ir galiausiai suvokia, kad ir mes gyvename tokioje pačioje realybėje.

 

„Proksimos“ konkursinėje programoje Didžiuoju prizu apdovanotas kinų režisieriaus Zhengfano Yango filmas „Nepažįstamasis“ („Ju wai ren“, JAV, Kinija, Nyderlandai, Norvegija, Prancūzija). Filmą galima pavadinti absurdo tragikomedija, visa galva lenkiančia nemažai pagrindinės konkursinės programos filmų (apskritai antra pagal svarbą konkursinė programa pasirodė daug spalvingesnė ir stipresnė).

 

Kaip ir už režisūrą apdovanotos Nelicios Low filme, „Nepažįstamojo“ atspirties tašku tapo nusikaltimas viename Honkongo viešbučių, kai pusamžis benamis prieš nusižudydamas pirmiausia nužudė paauglę prostitutę. Režisierius Zhengfanas Yangas tuomet ten buvo apsistojęs, o ši istorija jo nepaleido, kol galiausiai tapo filmu. „Nepažįstamojo“ veiksmo vieta – vis kitas viešbučio kambarys ir jame vienu kadru nufilmuotos skirtingos istorijos. Štai viename jų sėdi ir ilsisi kambarinė, kitame – nuo absurdiškų policijos klausimų suirzę du draugai pareigūnams atsakinėja egzistenciniais pastebėjimais, kad, pavyzdžiui, klausimas „namų vieta“ labai abstraktus, mat atsakymas priklauso nuo to, ką apskritai laikysime namais. Dar kitame kambaryje sutuoktinių pora ruošiasi kelionei į Ameriką. Tiksliau, vyras išleidžia žmoną, kad ši JAV galėtų pagimdyti antrą vaiką. Jie aptaria viską, net nusprendžia „Huawei“ telefono nenaudoti viešai... Visi filmo veikėjai nuo pasaulio izoliuotuose kambariuose sprendžia savas problemas.

 

Daug kam viešbučio kambarys – tai beveidė erdvė, leidžianti pabūti svetimam ir anonimiškam, juose po ilgos kelionės galime išlaisvinti emocijas, pabūti savimi tik patys sau. Žiūrint filosofiškiau, viešbučio kambarys simbolizuoja ir šaknų neturėjimą, priklausymo jausmo nebuvimą. Paklaustas, kodėl pasirinko tokią erdvę, režisierius cituoja Marguerite Duras, rašiusią, kad namuose esame vieni ne išoriškai, o vidujai, tad filme kūrėjas tyrinėja šalį, iš kurios yra kilęs, ir dalijasi savo patirtimi bei jausmais ne iš „išorės“, bet iš „vidaus“.

 

Aišku, turėjo būti pastebėti ir konkursinėse programose atsiradę čekiški filmai. Vienas jų – „Mūsų mylimos kiaulės skerdimas“ („Mord“, rež. Adam Martinec, Čekija, Slovakija) – pagrindinėje konkursinėje programoje pagerbtas specialiu paminėjimu (kartu su „Xoftex“), kitas – „Nuo kovo iki gegužės“ („Od marca do mája“, rež. Martin Pavol Repka, Čekija) – parodytas „Proksimos“ konkurse ir taip pat įvertintas specialiu žiuri paminėjimu. Savo nelaimei, teko pasižiūrėti abu. Jei tai geriausia, ką šiuo metu kuria Čekija, tada labai liūdna, mat abiejuose siaubingai sentimentaliai (kadaise jau užsiminiau, kad vyrai sentimentalesni už moteris) pasakojama apie „tikrąsias“ tradicinių šeimų vertybes XXI amžiaus Čekijoje...

„Mylima“, rež. Lilja Ingolfsdottir
„Mylima“, rež. Lilja Ingolfsdottir
„Dūris“ , rež. Nelicia Low
„Dūris“ , rež. Nelicia Low
„Xoftex“, rež. Noaz Deshe
„Xoftex“, rež. Noaz Deshe
„Nepažįstamasis“, rež. Zhengfan Yang
„Nepažįstamasis“, rež. Zhengfan Yang