Gražuolė ir pabaisos

Nebūtų sąžininga graiką Yorgosą Lanthimosą apkaltinti originalumo stoka – režisierius žaidžia žanrais ir stiliais, kvestionuodamas jų konvencijas ir įvesdamas savas taisykles, ar tai būtų mokslinė fantastika ir distopinė bendruomenė „Omare“, ar XVIII a. istorinė rūmų drama „Favoritėje“. Vis dėlto režisieriaus žvilgsnis, nuolat krypstantis į bendruomenėse pasireiškiančius galios ir priespaudos mechanizmus bei socialinės santvarkos absurdo temas, daro jį atpažįstamą. Šiomis temomis kalba ir naujausias jo filmas „Prasti reikalai“ („Poor Things“, Airija, D. Britanija, JAV, 2023), paremtas škotų rašytojo Alasdairo Gray’aus 1992 m. pasirodžiusiu romanu tuo pačiu pavadinimu.

Šį kartą žiūrovas nukeliamas į Viktorijos laikų Angliją. Tiksliau – į retrofuturistinę tų laikų versiją. Čia nuosavame name Londone gyvena gydytojas ir išradėjas Godvinas Baksteris (Willem Dafoe), arba, kaip kartais jį vadina ne tik aplinkiniai, bet ir jis pats, tiesiog Dievas (žodžių žaismas dėl personažo vardo). Godvinas kartu yra ir Frankenšteinas, ir jo monstras – su begale tėvo, taip pat gydytojo, paliktų randų ne tik veide ir kūne, bet ir sieloje. Jo namuose nenustojama eksperimentuoti su žmonių kūnais, o aplink ratus suka patys keisčiausi hibridiniai gyvūnai.

Vis dėlto svarbiausias Godvino kūrinys – jo auklėtinė Bela (Emma Stone). Trisdešimtmetė gražuolė savo elgesiu primena mažą vaiką – jos judesiai lėti ir nekoordinuoti, o žodynas skurdus, neretai sudarytas iš pavienių skiemenų. Stebėti Belos progreso Godvinas į savo namus pasikviečia jauną medicinos studentą (ir Godvino talento gerbėją) Maksą (Ramy Youssef). Belos motoriniai ir verbaliniai įgūdžiai vystosi neįtikėtinai sparčiai, tačiau kartu su jais auga ir apetitas pažinti ją supantį pasaulį. Tada moters kelyje pasipainioja teisininkas mergišius Dankanas (Mark Ruffalo) ir jie kartu iškeliauja į Lisaboną.

„Prasti reikalai“ visų pirma, žinoma, yra moters (kuri tiesiogine ir perkeltine prasme pagimdo pati save) emancipacijos istorija su feministiniu potėpiu. Viskas prasideda nuo lolitiškos fantazijos nebrandiems vyrams – Bela yra graži, infantili, pažeidžiama ir atradusi savo seksualumą. Todėl visą Belos kelionę savęs link lydi ją pasisavinti norintys vyrai, tarp kurių – ir tėvas-kūrėjas bei meilužis, pristatęs save kaip laisvos sielos vyrą, bet netrukus tapęs kontroliuojančiu mizoginu. Todėl filme matomas viešnamis netikėtai tampa moterų sąmokslo erdve, leisiančia išsilaisvinti iš vyrų priespaudos ir pakeisiančia lyčių galios dinamiką. Tai graži kūrėjų ironija, kaip ir ta, kad knygas atradusią Belą šios greit pradės dominti labiau nei vyrai.

Kartu „Prasti reikalai“ – gyvenimo studija, skatinanti persvarstyti savus prietarus, kvestionuoti normas, pagal kurias gyvename, ir pamatyti kai kurių iš jų absurdą. Laboratorijos sąlygomis užaugusi Bela neturi trauminių patirčių, nežino, kas yra gėdos jausmas, moralė, kokios yra socialinės elgesio normos ir kokius lūkesčius jai kelia visuomenė. Ji laisviausia moteris, kokią tik galima įsivaizduoti. Taip pat ji – dar tik besiformuojantis ir su pasauliu susipažįstantis žmogus. Todėl prieš žiūrovo akis atsiveria ir individo evoliucija (tai ir visos žmonių civilizacijos metafora). Skatinama primityvių poreikių, Bela atranda sekso, maisto ir alkoholio malonumus – į juos pasineria kaip vaikas. Nepasotinamas Belos smalsumas, kuris į priekį veda ir filmo siužetą, patenkinus kūno poreikius leidžia pajusti ir proto alkį. Per kontaktą su aplinka – išgirdus liūdną dainą, pamačius skurstančias tautas, sutikus cinikų – vyksta Belos evoliucija nuo kalbėjimo pavieniais skiemenimis iki gebėjimo suvokti sociopolitinius konceptus ir kultūrinius reiškinius.

Lanthimosas „Prastuose reikaluose“ savo aktoriams leidžia būti ekscentriškiems ir kūniškiems. Jų kuriami personažai gali būti keisti, gluminantys. Tačiau jie, kaip kad nelaimingas Marko Ruffalo įsimylėjėlis Dankanas, net ir būdamas apgailėtinai juokingas, neatrodys lyg parodija. Filme daug nuogo kūno, tačiau ir šis natūralus, nevulgarus. Tikrąją Belos transformaciją perteikia Emmos Stone vaidyba – kiekvienas naujas pokytis ir potyris pamažu atsiskleidžia jos kūno kalboje, judesiuose, intonacijoje. Tai tikras personažo gimimas ekrane – iš nerangaus vaiko į inteligentišką asmenybę su savo interesais ir istorija.

Filmo erdvė ir stilistika atliepia Belos siurrealistinę kelionę. Iš pradžių Belos pasaulis yra nespalvotas – toks, kokį jį mato naujagimiai. Kai kurie kadrai atrodo lyg iš vokiečių ekspresionistinio kino – vaizdai išgaubti, neryškūs, gąsdinantys, iškraipytų proporcijų. Atmosferą kuria ir minimalistinis, groteskiškas garso takelis. Su Belos atrastais pirmaisiais gyvenimo malonumais jos pasaulyje atsiranda ir spalvos – vaizdas tampa pasakiškas, ryškus, o fonas primena tapytas teatro dekoracijas. Vėliau atrastos naujos emocijos – skausmas, empatija, pyktis – iš Belos pasaulio neatima spalvų, tačiau jis greit tampa tamsesnis, kartu ir tikresnis.

Belos pasaulyje pilna pabaisų – keistuolių mokslininkų ir paukščių su šunų galvomis, – visuomenės atstumtų, nesuprastų, pašiepiamų. Vis dėlto „Prasti reikalai“ primena, kad vargšės būtybės (ir galbūt tai būtų tikslesnis filmo pavadinimo vertimas) kartais yra tos, kurios atrodo normalios.