Kinas
„Pirties seserys“ („Savvusanna sõsarad“, Estija, Prancūzija, Islandija, 2023) – išskirtinis reiškinys kine. Lyg koks rankų darbo dirbinys tarp masinės gamybos produktų. „Pirties seserys“ gal ne tiek / ne tik filmas, o labiau senovinio pirties ritualo tęsinys ar gal net jo dalis.
Dūminė pirtis, kokią matome filme, iki šiol naudojama viename iš pietinių Estijos regionų, yra įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Į tą mažą tamsią trobelę ir įžengiame estų režisierės, scenaristės, muzikantės Annos Hints debiutinėje ilgametražėje dokumentinėje juostoje, kuri sulaukė didelio dėmesio kino pasaulyje. „Pirties seserys“ pelnė Europos kino akademijos apdovanojimą už geriausią metų dokumentinį filmą, Sandanso festivalio prizą už geriausią dokumentinio filmo režisūrą, atrinktas atstovauti Estijai „Oskaro“ užsienio filmų nominacijoje ir gavo daugybę kitų prestižinių įvertinimų.
Kalbėti apie šį filmą nelengva. Nežinia, kaip išpainioti ir atskirti, apie ką kalbi, – apie filmą, patį pirties ritualą, asmenines režisierės ir jos filmo herojų patirtis. Visa tai taip susiję, suaugę – „Pirties seserys“ yra labai savitas, originalus, stipriai įtraukiantis filmas. Gal dar pridurčiau, jog turintis net ir terapinį poveikį. Juk tokį turi ir ta dūminė pirtis. Kažkokios paslaptingos šio filmo jėgos veikia neišvengiamai.
Tą neįtikėtiną dūminės pirties poveikį režisierė, kaip pati pasakojo per filmo premjerą Lietuvoje, patyrė dar vaikystėje, kai buvo laidojamas jos senelis. Jos močiutė tik po ilgo dūminės pirties seanso (ir vėl maišosi pirtis ir kinas) sugebėjo atleisti jam už padarytas skriaudas ir jį palaidoti. Nuo to laiko pirtis tapo režisierės nuolat lankoma kaip būtinas ritualas sielos ir kūno švarai palaikyti. O į ją susirenkančios moterys tapo filmo herojėmis. Kiek jų yra, tiksliai pasakyti negalime, jų skaičius filmo scenose keičiasi.
„Pirties seserys“ – įvairaus amžiaus, kūno sudėjimo moterys. Jų veidų nematome. Tik nuogus kūnus ar jų fragmentus. Kartais net sunku pasakyti, kokia būtent kūno dalis / dalys ekrane. Filmo vaizdai labiau primena paveikslus nei kadrus. Vos įžiūrimoje šviesoje tarp garų ir dūmų ištįsę moterų kūnai atrodo ne nufilmuoti, o nutapyti. Jie ne sekso ar geismų, o visiško atvirumo, atsivėrimo ir išsivalymo ženklai.
Jaunas filmo operatorius Antsas Tammikas už šį subtilų darbą jau įvertintas ne vienu apdovanojimu. Ir ne tik už meninę vaizdo kokybę, bet ir už techninių sunkumų įveikimą. Filmuojant drėgnoje, mažoje, tamsioje, tik su mažais langeliais, karštoje pirtyje teko sugadinti ne vieną kamerą.
„Pirties seserys“ galėjo tapti tiesiog etnografine juosta apie unikalų senovinį mažos šalies paveldą, ir tai irgi būtų įdomu. Užtektų papasakoti, koks tai reiškinys, kokios tradicijos jį lydi. Tačiau režisierė užsimena apie tai tik trumpu užrašu titruose. Ji per tą nedidelę uždarą pirties erdvę perteikia universalias moterų patirtis. Tai moters žvilgsnis į moteris ir moters gebėjimas išgirsti kitą moterį.
Kas tos susirinkusios filmo herojės – taip ir nesužinome. Jos pažįstamos, draugės ar atsitiktinai čia susitikusios? Išsaugotas visiškas anonimiškumas. Koks laikmetis – irgi nelabai svarbu.
Dūminėje pirtyje pradeda lietis susirinkusių moterų intymiausios, slapčiausios gyvenimo istorijos. Apie vaikystę, santykius su tėvais, įsimylėjimus, nekaltybės praradimą, nėštumą, motinystę, pirmas mėnesines, išprievartavimą, apie šeimyninius santykius, ligas, neištikimybę ir dar daug apie ką.
Tai realios istorijos, papasakotos realių moterų. Jų atsivėrimų, išpažinčių pirtyje nebuvo galima nei suplanuoti, nei surežisuoti, net žinoti, kokios tos jų istorijos. Toje mažoje dūminėje pirtyje sukurtas universalus moterų pasaulis – didžiausias režisierės nuopelnas ir meistrystė. Ir, žinoma, jos asmenybės žmogiškas poveikis.
Pirtyje apsinuogina ir išsivalo ne tik kūnai, bet ir herojų sielos. Atsiranda tarpusavio seserystė, atjauta, supratimas. Filme išgirstos istorijos yra ir juokingos, ir linksmos, ir dramatiškos, ir tragiškos. Bet neišgirsime nieko baisiai netikėto, neįtikimo, nepaprasto. Čia ir yra tų istorijų didžiausia stiprybė – jos tokios dažnos moterų visatoje. Panašios patirtys visų išgyventos.
Iš pirties moterys eina maudytis į netoli esantį vandens telkinį. Įkvėpti gryno oro po uždaros išpažinčių erdvės. O čia stebime, kaip pamažu sukasi gamtos ratas – balta žiema, žaliuojanti vasara, rudenėjantis miškas. Amžini ritualai tęsiasi. Išties labai subtiliai ir jautriai sukurtas filmas.
