Pamiršto genocido aidai

Dokumentikos šedevrai neretai peržengia konvencinius, „stebimosios“ kino kalbos rėmus. Ar tai būtų danų režisierės Lea Glob filmas „Apolonija, Apolonija“ (2022), pasakojantis jaunos menininkės istoriją ir savotiškai tampantis pačios autorės bei jos draugystės su pagrindine filmo heroje refleksija, ar animacinės dokumentikos žanras, suteikiantis galimybę istorinius įvykius patirti faktūriškesniais „išgalvotais“ vaizdais. Nors animacinė dokumentika pripažinimo sulaukė jau 2008 m., pasirodžius sukrečiančiam režisieriaus Ari Folmano filmui „Valsas su Baširu“, kuris pasakoja apie buvusio Izraelio armijos kareivio siekį atkurti Libano karo metais kartu su tūkstančiais žmonių gyvybių dingusius prisiminimus, ji mums vis dar menkai pažįstama. Galbūt dėl įsisenėjusio stereotipo, kad animacija skirta tik vaikams. Tačiau neseniai kino teatruose pradėtas rodyti Armėnijos, Lietuvos ir Vokietijos bendros gamybos filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ („Aurora’s Sunrise“, 2022) žadina viltį, kad netrukus situacija pasikeis.

Režisierės Innos Sahakyan filmas, kuriame pasitelkiama dokumentinė medžiaga, animaciniai epizodai ir ištraukos iš 1919 m. Holivude sukurto, vėliau beveik sunaikinto nebyliojo filmo „Sielų aukcionas“, pastatyto remiantis rašytojos Auroros Mardiganian gyvenimo istorija (filme ji suvaidina pati save), jautriai ir išsamiai pasakoja visos armėnų tautos lemtį. Animacija švelniomis pastelinėmis spalvomis ir grubesnius teptuko brūkštelėjimus primenančiais potėpiais atkuria idilišką Auroros vaikystę. Po kalnų piemens perspėjimo apie prasidėjusias armėnų žudynes tuometėje Osmanų imperijoje ir Auroros tėvo sprendimo nesitraukti nuo kilusios grėsmės, nepraėjus nė porai dienų, prie Auroros namų durų slenksčio pasirodo kareiviai: armėnų vyrai išvedami iš namų ir sušaudomi (tarp jų Auroros tėvas ir brolis), o jų žmonos su vaikais išvaromi į dykumą. Daugumai ši kelionė baigiasi vos prasidėjusi: išsekimas pasiglemžia silpnuosius, sustojus nakvynei, turkų kareiviai prievarta palenkia ir stipriausiųjų norą gyventi. Antrame plane – išsiliejusios akvarelės blankumą primenantys smėlio toliai, išblyškęs tykiai banguoja masine kapaviete virtęs skaidriai melsvas Eufratas.

Genocidui įsibėgėjus, Aurora rezistencijos vado išsiunčiama į Niujorką. Jai patikima užduotis papasakoti pasauliui, kas vyksta Armėnijoje. Mergaitei vos šešiolika. Jos istorija susižavi vietiniai žurnalistai, ilgainiui ji sulaukia skambučio iš Holivudo – remiantis jos memuarais, ketinama statyti filmą. Antroji filmo dalis trumpesnė, joje įvykiai rutuliojasi paskubomis: Aurora kone pernakt tampa kino žvaigžde. Čia gausu ryškesnių spalvų, šešėlių, smulkių detalių, kurių nebuvo pirmoje filmo dalyje. Ypač žavus kadras – Auroros atsitiktinis susitikimas su Charlie Chaplinu, kuris užsidėjęs šokoladinį saldainį ant viršutinės lūpos ima krypuoti, prajuokindamas mergaitę. Ganėtinai paprastomis priemonėmis sukuriamas įspūdis, kad Holivudo vakarėlyje randasi kitas pasaulis – saugi slaptavietė Auroros mintyse.

Su filmu važinėjant po Ameriką, kiekviena fotoaparato blykstė merginai primena šaudymus, kas vakarą prisiminti siaubingiausius savo gyvenimo metus paauglei darosi vis sunkiau. Jos globėjai uždaro ją vienuolyne, o filmo ture Aurorą pakeičia ją vaidinti pasamdytos antrininkės.

Filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ paveikus ne vien dėl atsakingai ir atidžiai papasakotos armėnų genocido istorijos, bet ir tuo, kad jame rodomas mechanizmas, kaip „civilizuotas“, modernus pasaulis, siekdamas pelno, iškreipia, besotiškai vartoja autentiškas istorijas.

„Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ – neeilinis, visapusiškas dokumentinis žvilgsnis į mažai aptartą armėnų genocidą. Tikroviškai papasakota armėnės Auroros Mardiganian šeimos istorija filme išsirutulioja į originalų siužetą, nagrinėjantį ne vien jaunos merginos likimą masinių žudynių fone, bet ir „auksinio“ Holivudo peripetijas.