Proga kalbėti apie tai, kas svarbu

Birželio 27 d. Europos Parlamente vyko LUX publikos kino apdovanojimų, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į filmus, nagrinėjančius aktualias socialines bei politines problemas, ceremonija. Laimėtoją renka žiūrovai ir EP nariai. Šiemet nominuoti penki filmai – Lukaso Dhonto „Arti“ („Close“, Belgija, Nyderlandai, Prancūzija, 2022), Carlos Simón „Alkarasas“ („Alcarràs“, Ispanija, Italija, 2022), Emino Alpero „Degančios dienos“ („Kurak Günler“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Graikija, 2022), Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, Švedija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Turkija, Graikija, 2022) ir  João Pedro Rodrigueso „Žaltvykslė“ („Fogo-Fátuo“, Portugalija, Prancūzija, 2022). Visi nominuoti filmai buvo išversti ir subtitruoti 24-iomis oficialiomis Europos Sąjungos šalių kalbomis, buvo rengiami nemokami šių filmų seansai. O filmas laimėtojas adaptuojamas ir silpnaregiams bei kurtiesiems.

Apdovanojimų ceremonija vyko „Hemicycle“ salėje, joje dalyvavo visų penkių filmų atstovai – režisieriai Dhontas, Simón, Alperas, Rodriguesas ir „Liūdesio trikampio“ aktorė Sunnyi Melles. Kiekvienas nominantas turėjo progą pasisakyti jiems svarbiomis temomis.

 „Alkaraso“ režisierė Simón, kurios filmas pasakoja apie ūkininkų šeimą, Ispanijos kaime auginančią persikus, sakė, kad tai labai asmeniškas filmas, nes jis iš dalies apie jos tėvus. Režisierės nuomone, nedidelių šeimų ūkininkavimas yra vienas seniausių darbų pasaulyje, nes gyvavo nuo priešistorinių laikų, bet dabar tokiems ūkiams kyla pavojus dėl didelių kompanijų plėtros, klimato atšilimo – šiemet kai kurie ūkininkai negalės skinti derliaus dėl vandens trūkumo. Todėl, pasak režisierės, turėtume saugoti tokius ūkius, nes tai labai garbingas darbas ir itin svarbus kaimo vietovėms, kurioms gresia ištuštėti.

Vėliau kalbėjo turkų režisierius Alperas. Jo filmas „Degančios dienos“ pasakoja apie jauną prokurorą, atvykusį į mažą Turkijos miestelį, persisunkusį korupcija. Alperas sakė, kad akstinas kurti filmą – jo šalyje stiprėjantis autoritarinis režimas. Kad po kiekvienų rinkimų jis patiria trauminius jausmus. „Manipuliacija, parodant tokias mažumas kaip kurdai ar LGBT+  kaip teroristus ar tautos priešus, deja, suveikė. Tai buvo pasiekta per propagandą monopolinėje žiniasklaidoje. Iš tokių spąstų sunku išsilaisvinti. Vis dėlto turime atrasti būdą, kaip sustabdyti šį iracionalų autoritarizmą, turime būti stiprūs ir išmintingi, darbštūs, solidarūs ir drąsūs, kad išsilaisvintume iš šių spąstų. Kitaip ateitis ne tik Turkijoje, bet ir visoje Europoje bus niūri ir mūsų fundamentalioms teisėms, laisvėms bei visai civilizacijai savaime kils pavojus. Turime ko nors imtis nedelsiant“, – sakė turkų režisierius.

Dhonto filmas „Arti“ pasakoja jautrią istoriją apie dviejų berniukų draugystę, kuri skausmingai nutrūksta. Filmas tapo LUX apdovanojimų nugalėtoju. „Neseniai du filmo seansai Bulgarijoje buvo sustabdyti dėl protestų. Į kino salę įsiveržė žmonės su plakatais ir pradėjo fotografuoti filmo žiūrovus. Saugumo sumetimais seansas atšauktas. Varnoje panašus nutikimas įvyko po poros dienų. Galvojau apie bulgarų publiką, kuri norėjo pamatyti filmą, bet negalėjo: kas jie yra, kaip jie atrodo, ką reiškia gyventi šalyje, kur žiūrėti filmą apie vyrų švelnumą staiga tampa nesaugu? Mes taip pat galvojame apie savo publiką Vengrijoje. 2021 m. birželį Vengrijos parlamentas išleido įstatymą, cenzūruojantį LGBT+ bendruomenes šalyje. Šis anti-LGBT+ propagandos įstatymas draudžia vaizduoti queer žmones ir gvildenti su jais susijusias temas visose medijose. Per radiją ir televiziją negali girdėti ar matyti nieko, kas susiję su queer tema, iki 22 val. vakaro, – sakė „Arti“ režisierius. – Visa filmo „Arti“ komanda nori išreikšti palaikymą Europos Komisijai, nusprendusiai pastatyti Vengriją prieš Europos teisingumo teismą dėl įstatymo, kuris prieštarauja pagrindinėms europietiškoms normoms ir vertybėms.“

Dhontas teigė norintis paprašyti Europos Komisijos imtis panašių veiksmų prieš Italiją ir jos ministrės pirmininkės Giorgios Meloni anti-LGBT+ laikyseną. Ar Lietuva neturėtų sulaukti tokio paties dėmesio?

***

Prieš apdovanojimų ceremoniją turėjome progą pakalbinti „Degančių dienų“ režisierių Eminą Alperą. Klausėme jo apie LGBT+ reprezentaciją Turkijos kine, politinę situaciją šalyje ir kūrybinį procesą.

Pasirinkote plėtoti pagrindinę meilės liniją tarp dviejų vyrų? Kodėl jums tai buvo svarbu?

Pirminė idėja buvo filme parodyti homofobiją, įsitvirtinusią mūsų šalies kultūroje. Kad galėčiau tai padaryti, panaudojau seksualinę trauką tarp dviejų veikėjų vyrų. Miestelis filme – tai mano šalies mikrokosmas. Jame yra įvairių elementų: smurtas prieš mažumas, klimato atšilimo neigimas ir, žinoma, viena pagrindinių temų – jau minėta homofobija, kurią politikai pasitelkia savo reitingams kelti.

Esate kalbėjęs apie kūrėjų savicenzūrą Turkijoje. Kaip ji veikia?

Valdžia spaudžia mus dėl savicenzūros, bet, nepaisant to, filmų, pasakojančių apie LGBT+ žmones, daugėja. Kūrėjai bando surasti nepriklausomų finansavimo šaltinių tokiems filmams, nes gauti jiems valstybinį finansavimą praktiškai neįmanoma.

Minėjote, kad filmo pasirodymas darė įtaką pagrindinius vyrų vaidmenis atlikusiems aktoriams. Ar tai paveikė jų karjerą Turkijoje?

Šiuo metu viskas gerai, bet dauguma aktorių šiek tiek nerimauja dėl tokių vaidmenų. Per atranką kalbėjausi su kitais aktoriais ir kai kurie sakė tokio vaidmens negalintys imtis. Taigi mano aktoriai šia prasme yra labai drąsūs, norėčiau juos pasveikinti. Vis dėlto publikos reakcija buvo pakankamai gera ir negalėčiau sakyti, kad aktoriai nukentėjo. Žiūrovai mus labai palaikė, filmo atėjo pažiūrėti didelis jų skaičius. Tai buvo tarsi maištas prieš valdžios spaudimą. Po Kanų kino festivalio prieš mus buvo vykdoma valdžios kampanija. Publika parodė labai didelį solidarumą eidama žiūrėti filmo.

Jau sukūrus filmą iš jūsų buvo atimtas finansavimas...

Taip. Tai pirmas toks atvejis Turkijoje. 2019 m. pakeitus įstatymą jame atsirado punktas, kad Kultūros ministerija gali atšaukti finansavimą, kai jai tai atrodo tinkama. Kitiems kūrėjams tai buvo pavyzdys, galintis priversti juos save cenzūruoti. Iš kitos pusės, publika buvo pikta ir įtūžusi, dėl to parodė didelį solidarumą – nupirkta daugiau nei 250 tūkst. bilietų, kas arthauzo filmui yra labai gerai.

Filme galime matyti tiek naratyvinių, tiek stilistinių neo noir ir vesterno elementų. Kodėl norėjote maišyti šiuos žanrus?

Tai nebuvo mano pradinė idėja, bet galiausiai pamačiau, kad filmo scenarijuje yra jūsų minėtų žanrų elementų, tuomet nusprendžiau juos paryškinti. Dievinu žanrinį kiną. Pavyzdžiui, pradedant nuo scenarijaus, ši istorija laisvai gali būti įsivaizduojama kaip vesternas – naujas žmogus atvyksta į miestą, kuriame egzistuoja korupciniai santykiai, yra miestą valdantys „kieti“ vyrukai. Taip pat yra mažumos. Tai gali būti bet kas – indėnai ar kitos diskriminuojamos grupės. Norėjome pabrėžti gėlo vandens trūkumo problemą, todėl vieta, kurios reikėjo istorijai, estetiškai buvo panaši į tokią, kur vyktų vesternas. Filme taip pat vyksta nusikaltimo tyrimas, ir niekada nežinai, kas iš tiesų yra kaltas, o kas ne. Tai neo noir bruožas.

Kaip jaučiatės po rinkimų Turkijoje, kai vėl buvo perrinktas prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas, ir kaip matote šalies ateitį? Koks kūrybos, meno vaidmuo šiame kontekste?

Kaip įsivaizduojate, šie rinkimai labai nuvylė. Buvome tikrai viltingai nusiteikę. Rezultatai pasirodė dusinantys ir dabar į ateitį žvelgiame labai pesimistiškai. Bent jau dar penkeriems metams netekome savo demokratijos, o vėliau – pamatysime. Žmonėms, kurie tikėjo demokratija ir žmogaus teisėmis Turkijoje, tai buvo didelis šokas ir mes vis dar bandome po jo atsigauti. O kaip menininkui man bus labai sunku – finansavimo galiu nesitikėti.