Iš praėjusio amžiaus

Režisieriaus Gene’o Stupnitsky filmas „Nieko asmeniško“ („No Hard Feelings“, JAV, 2023) labiau primena romantinę komediją iš praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio, nei kažką, ką įprasta matyti dabartiniame kino teatrų repertuare. Filmai apie savo seksualumą atrandančius jaunus suaugusiuosius, paskutinių klasių moksleivius ar pirmamečius aukštųjų mokyklų studentus, pilni klišinių istorijų, vulgarių juokelių, stereotipų, kurie kartais dar ir nepolitkorektiški, buvo svarbus to laikmečio simbolis, palikęs įspaudą bent kelių kartų kultūrinėje sąmonėje (ir kartu yra puiki niša šiuolaikinės kultūros tyrinėtojams). Pavyzdžiui, ne vienas mano kartos atstovas, nežinantis aktorės Jennifer Coolidge pavardės, žino Stiflerio motiną. „Amerikietiškas pyragas“, „Viskas apie ją“, „Dar nebučiuota“, „Užsispyrėlės sutramdymas“ (visi sukurti 1999 m.), kaip ir daugelis kitų, dabar yra beveik miręs žanras ir turbūt šiuolaikinėmis sąlygomis net nebegalėtų atsirasti. Simptomiška, kad ir pagrindinė „Nieko asmeniško“ herojė Medė (Jennifer Lawrence), įsiveržusi į šiuolaikinių abiturientų vakarėlį, kur kiekvienas nevykęs juokelis priimamas pernelyg rimtai, o telefonai ir gyvenimas socialinėse medijose įdomesni nei šalia besilinksminantys bendraamžiai, pasijunta tarsi kito pasaulio gyventoja.

„Nieko asmeniško“ protagonistė, trisdešimt dvejų Medė, gyvena pasakiško grožio kurortiniame Montoko miestelyje. Pagyvenimui ji užsidirba dirbdama „Uber“ vairuotoja ir vietinio baro padavėja. Bet kai dėl nesumokėtų nekilnojamojo turto mokesčių konfiskuojama Medės mašina, kyla grėsmė, kad moteris neteks paties svarbiausio turto – iš mamos paveldėto namo. Ieškant, kaip išsisukti iš padėties, Medės akį patraukia neįprastas skelbimas: devyniolikmečio sūnaus Persio (Andrew Barth Feldman) branda ir uždaru charakteriu susirūpinę turtuoliai tėvai ieško vyresnės merginos, galinčios jaunuolį „ištraukti iš kiauto“ prieš jam išvykstant studijuoti į koledžą. Už šią pagalbą Medei bus atsiskaityta automobiliu.

„Nieko asmeniško“, žinoma, yra schematiškas ir lengvai nuspėjamas filmas, kuris nustebins nebent tuo, kad seksas filme iš tiesų niekam nebėra įdomus. Iš pirmo žvilgsnio abu filmo personažai – visiškos vienas kito priešingybės. Medė – savimi pasitikinti, visko gyvenime patyrusi moteris, bijanti tik įsipareigojimų. Persis – meniškos sielos moksliukas, kenčiantis ne tik dėl savo uždarumo, bet ir nuo perdėto tėvų rūpesčio. Tačiau jų pragmatiškas santykis pasikeis, kai paaiškės, kad abu sieja baimė rizikuoti, išeiti iš savo komforto zonos ir palikti namus, todėl finale jie puikiai papildys vienas kitą.

Vis dėlto „Nieko asmeniško“ išsisemia vos užsimezgus ryšiui tarp Medės ir Persio. Plėšrūniškas Medės viliojimo menas pasibaigia, ir filmas tampa saldžia istorija apie du gyvenime pasimetusius žmones, kurių vyresnis – visai nebūtinai brandesnis. Kūrėjai čia užmeta kelis kabliukus: Medė niekada neįveikė vaikystės traumos, kuri jai neleidžia ne tik judėti į priekį, bet ir sukurti rimtų santykių. Pabaigoje, žinoma, jos lauks šviesi ateitis, tačiau filmas pernelyg paviršutiniškas, kad pamatytum, kaip savo veiksmų fone transformuojasi ir bręsta personažai ar net kaip jie paveikia vienas kitą.

Gimtajame Medės Montoke vyksta gentrifikacija, o turtuoliams susižavėjus gražiu miesteliu kyla žemės mokesčiai. Savo pyktį Medė nukreipia į turtinguosius – pasinaudoti turtuolių sūnumi jai atrodo savotiškas teisingumo įgyvendinimas. Čia stengiantis sukurti paralelę (senbuvius necivilizuotais metodais išstumia naujakuriai) atsiranda ir indėnų kilmės veikėjas. Tiesa, nuo filmo pradžios jo daugiau nematome, todėl ši scena tik atskleidžia, kad dauguma personažų ir tėra skirti siužetui pastumti į priekį. Vis dėlto filmo kūrėjai tuoj pamiršta ir savo komentarą socialinių netolygumų tema – finansinė naujos mylimosios padėtis visiškai neįdomi net pačiam Persiui. Tas pat nutinka su užuominomis apie dabartinę dvidešimtmečių kartą, jų priklausomybę nuo socialinių tinklų, naujųjų tėvų bandymą būti šiuolaikiškiems ir amžiaus skirtumą (vos 15 metų), kuris, žvelgiant į Medę ir Persio bendraamžius, kartais atrodo tiesiog neįtikėtinai didelis.

„Nieko asmeniško“ būdingas gana netipinis lyčių apsikeitimas vaidmenimis (įprastai romantinėse komedijose populiarieji vaikinai susilažina su draugais, kad ras kelią į uždariausios mokyklos merginos širdį): vyras čia yra romantikas, kurį reikia suvilioti, o seksas jam – ne kasdienybė, bet aukštesnė santykių pakopa. O štai jo akiratyje atsidūrusi moteris – plėšrūnė, siekianti naudos sau ir vyrus laikanti tik daiktais (faktui patvirtinti filme susidursime net su dviem Medės paliktais herojais sudaužyta širdimi). Kita vertus, apkaltinti „Nieko asmeniško“ feministine prieiga – gerokai per drąsu, nes atvirkštinė istorija apie trisdešimtmetį vyrą, bandantį suvilioti abiturientę, tiesiog būtų mažų mažiausiai nejauki. Tai savo ruožtu kelia dar daugiau klausimų apie lyčių stereotipus ir visuomenės keliamus lūkesčius: kas galima moteriai, vyrui yra tabu. Tik šie lyčių įvaizdžiai patiems filmo kūrėjams, deja, tėra patogus įrankis.

„Nieko asmeniško“ palieka keisto filmo įspūdį. Netrunkantis net dviejų valandų, jis greit ima atsibosti, atrodo fragmentiškas, tarsi būtų sujungtas iš dviejų skirtingų projektų. Nors Lawrence, dar kartą įrodanti, kad nėra vieno tipažo aktorė, ir Feldmanas neriasi iš kailio bandydami savo personažams suteikti kuo daugiau gyvybės, o jų tarpusavio trauka – puiki, ir tai turėtų būti pakankama net vidutiniam romantiniam filmui „išvežti“. Masinei auditorijai skirtos romantinės komedijos žanras, žinoma, nereikalauja, kad „Nieko asmeniško“ taptų autorinės „Saldymedžio picos“ (filmas, kuriame taip pat analizuojamas didelio amžiaus skirtumo poros santykis, tik jau visai kitu lygmeniu) atitikmeniu. Vis dėlto sunku atsikratyti minties, kad patys filmo kūrėjai – režisierius ir scenarijaus bendraautoris Johnas Phillipsas, – regis, turėjo šiek tiek ambicijų psichologizuoti savo personažus ar įterpti kelis socialinius komentarus. Tik šios galimybės buvo prarastos – humoras (kartais per lėkštas net savo žanro ribose) ir draminė linija filme netapo visuma.

Tad „Nieko asmeniško“ – kvailokas, naivokas, nuobodokas. Nepykdantis. Kaip savo pirmtakų iš praėjusio amžiaus šešėlis, pakurstantis nostalgiją, – todėl veikiausiai jaunosios kartos taip pat nesužavės. Tik nekyla klausimas, kodėl tokie filmai dabar – nykstanti rūšis.