Kinas
Pastaruoju metu naujasis Ukrainos kinas vis labiau pastebimas pasaulyje – ukrainiečiai jau tapo įprastais tarptautinių kino festivalių svečiais, ne vienas filmas buvo įvertintas ir apdovanojimu. Praėjusį savaitgalį vykstant Ukrainos kino dienoms Lietuvos žiūrovai galėjo susipažinti su jaunosios kartos kino režisierių darbais. Jų filmai – ganėtinai skirtingi savo žanru, naratyvu, forma. Vis dėlto stebima bendra tendencija – atida tam, kas vyksta jų valstybėje, keliami mentaliteto, istorijos padarytos žalos, „pereinamosios“ būklės klausimai – leidžia kalbėti apie bendrus jaunųjų, daugiausia debiutuojančių, režisierių sąlyčio taškus.
Antonio Lukichius įvertinimo už originalumą ir pagyrų sulaukė dar po pirmojo savo filmo „Mano tylios mintys“ (2019), rodyto ir Lietuvoje. Dabar režisierius grįžo su antruoju filmu „Liuksemburgas, Liuksemburgas“ („Luxembourg, Luxembourg“, Ukraina, 2022). Pasaką kiek primenantis filmas pasakoja apie du brolius dvynius Kolią (Amil Nasirov) ir Vasią (Ramil Nasirov), gyvenančius Lubnuose. Kadaise kartu gyveno ir jų tėvas – vietinio kriminalinio pasaulio autoritetas, atsekęs jų motiną iš pat tuometės Jugoslavijos. Tačiau šeiminė idilė baigėsi, abu broliai liko gyventi su motina, o juos palikusio tėvo nematė daugiau nei du dešimtmečius. Vieną dieną dvynius pasiekia žinia, kad kritiškai sunkios būklės tėvas guli Liuksemburgo ligoninėje, ir tai paskutinė galimybė jį pamatyti.
Filmas pristatomas kaip komedija, tačiau švelnios melancholijos jame ne mažiau nei situacinio dvynių kasdienybę lydinčio humoro. Ir nors ilgokai užtrunka, kol abu broliai išsiruošia į lemtingą kelionę, „Liuksemburgui, Liuksemburgui“ drąsiai galima klijuoti kelio filmo etiketę.
Svarbiausia filme, žinoma, tėvo figūra. Arba jos nebuvimas, sukėlęs daug sumaišties abiejų brolių gyvenime. Lukichius neslepia, kad visi jo filmai turi autobiografinį atspalvį, – tai nurodo ir „Liuksemburgo, Liuksemburgo“ pabaigoje matoma dedikacija tėvui su „visomis jo paslaptimis ir melais“. Tuščią tėvo vietą filme režisierius sąmoningai užpildo dvyniais, kurie yra vienas kito antipodai: vietinio susisiekimo autobusą vairuojantis Kolia papildomai užsidirba prekiaudamas narkotikais, gyvena su motina ir kasdien ilgisi autoritetu laikyto tėvo. O štai Vasia dirba policininku, turi savo šeimą ir niekina juos kadaise palikusią šeimos galvą. Komiškais, hiperbolizuotais dvynius apibūdinančiais kontrastais režisierius kalba apie dviprasmius jausmus, kuriuos neišvengiamai kiekvienam kelia vieno iš tėvų nebuvimas gyvenime. Dėl nesuderinamų charakterių kadaise neišskiriami buvę broliai jau nutolę, todėl priverstinė jų kelionė pas tėvą filme tampa terapija, leisiančia geriau suprasti jei ne vienam kitą, tai bent patiems save.
Vis dėlto sunku Lukichių pavadinti romantiku – po sentimentalia ir lengva filmo forma slypi sudėtingi klausimai ir kartais net nepatogios išvados apie suaižėjusius šeimos ryšius, paliekančius tuštumą ir gilias žaizdas, kurių galbūt niekas niekada neužpildys.
Debiutanto Dmytro Sukholytkyy-Sobchuko „Pamfiro“ („Pamfir“, Ukraina, Prancūzija, Lenkija, Čilė, Liuksemburgas, 2022) istorija paprasta: į Bukovinos kaimą, esantį prie pat sienos su Rumunija, iš Lenkijos, kur jau ilgą laiką dirba, sugrįžta Leonidas, aplinkinių vadinamas Pamfiru (Oleksandr Yatsentyuk). Namie jo laukia žmona Olena (Solomiia Kyrylova) ir jau paaugliu spėjęs tapti sūnus Nazaras (Stanislav Potiak). Maištaujantis vaikas, pavargęs nuo gyvenimo su motina ir išsiilgęs tėvo autoriteto, tikisi, kad tėvas namie užsibus kiek ilgiau nei planavo. Dėl šio neapgalvotų veiksmų šeima susiduria su skolomis. Norėdamas jas atlyginti Pamfiras sugrįžta prie veiklos, kuria garsėja jo kaimas ir prie kurios buvo prisiekęs nebegrįžti, – imasi kontrabandos.
Nepaisant kriminalinio šleifo, režisierius savo personažų nesmerkia: „Pamfiras“ yra į amoralų pasaulį pakliuvusių nekaltų žmonių istorija. Tarp žanrinių konvencijų balansuojantis filmas – tai ir šeimos drama, ir trileris su modernaus vesterno elementais – nestokoja metaforų, biblinių ir tautosakos užuominų. Šiuos elementus ir skirtingus žanrus Sukholytkyy-Sobchukas jungia organiškai – įtampa palengva auga vis labiau artėjant tradiciniam Malankos karnavalui. Kartu „Pamfiras“ kelia šiuolaikinei Ukrainai svarbius politinius ir socialinius klausimus – filme susipina tapatybės paieškos, skurdo, smurto, korupcijos ir tokioje visuomenėje gyvenančių individų patiriamo psichologinio nuovargio temos. Ir pats Pamfiras, būdamas protagonistas, filme veikia kaip apibendrintas savo kartos simbolis: keturiasdešimtmetis, besiblaškantis tarp Ukrainos ir Vakarų Europos, priverstas už gimtinės ribų ieškoti geresnio gyvenimo sau ir savo šeimai. Sienai čia taip pat suteikiama metaforiška prasmė: tai ne tik Bukovinos kaimo lokacija ar vidinė Pamfiro jausena (jis nuolat priverstas rinktis tarp dviejų pusių), bet ir visos Ukrainos būklė.
„Pamfiras“ išsiskiria savo vizija – filme naudojamas ne vienas tautosakos motyvas. Režisieriaus pasirinkti folkloro elementai kontrastuoja su atšiauria kaimo realybės faktūra ir priartina „Pamfirą“ prie mito: filmą galima žiūrėti kaip pasakojimą apie tėvą, sutikusį paaukoti save tamsiosioms jėgoms, kad išgelbėtų sūnų. Net Pamfiras – stiprus buvęs imtynininkas, charakteringais ūsais, riaumojantis iš įsiūčio ar džiaugsmo – labiau primena gretimų miškų žvėrį iš senų padavimų. Sukholytkyy-Sobchukas filmo herojų pasaulėvaizdį konstruoja per kolizijas, taip vėlgi atliepdamas visos tautos būseną. Kontrastingi ne tik paties Pamfiro pasirinkimai – filme susiduria senasis pagonybės ir naujasis ortodoksų pasaulis, net ir Malankos šventė, ženklinanti senų ir naujų metų sandūrą, kartu primena gerųjų ir blogųjų jėgų kovą.
Dar vienas debiutas – Philipo Sotnychenko „La Palisiada“ (Ukraina, 2023), kurį galima pavadinti juoduoju posovietiniu detektyvu. Fragmentuoto pasakojimo filmas atrodo kaip svetimas prisiminimas, miglotas, balansuojantis ties išlikusio ir pamiršto riba, ir dėl savo formos tampa nemažu galvosūkiu žiūrovui. Nors pasirodžius titrams istorijos dėlionę jau galima sudėti, „La Palisiada“ lieka atvira interpretacijai. Formaliai filmą sudaro dvi dalys, kurias skiria 25 metai: po trumpo šių laikų prologo sugrįžtama į 1996 metus, laikotarpį, kai iki mirties bausmės panaikinimo Ukrainoje yra likę penki mėnesiai. Du filmo herojai ir geri draugai – psichiatras ir detektyvas – imasi tirti kolegos pareigūno nužudymą. Jų nustatytas kaltininkas tampa paskutiniu asmeniu, kuriam Ukrainoje bus įvykdyta mirties bausmė.
Režisierius profesionaliai kuria pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio atmosferą: tai ne tik preciziškai iki smulkmenų atkurti interjerai (dažniausiai gerai atpažįstami), kostiumai, bet ir moralinis šalies veidas. Pats filmo laikotarpis žymi perėjimą nuo sovietinės prie Vakarų tradicijos, to išraiška tampa ruošimasis atsisakyti mirties bausmės. Tačiau pereinamasis laikotarpis, kai senų taisyklių nebėra, o naujosios dar negalioja, yra nesaugus, pilnas chaoso, nusikaltimų ir korupcijos. Daugiausia mėgėjiška VHS kamera filmuoti vaizdai (kartais, stebėdami apklausos protokolus, matysime ir kiną kine) priartina „La Palisiadą“ prie dokumentikos, kai net ir aktoriai ekrane dažnai ne vaidina, o tik būna, – tai kuria ne tik realumo, bet ir subjektyvaus žvilgsnio įspūdį.
Subjektyvumas čia tinka – pasluoksniui prieš akis filme veriasi ne tik pačios bausmės, bet ir, stebint policijos bei teismo skubotumą, asmeninės vendetos moralės skerspjūviai. Režisieriaus žvilgsnis platus. Jam neabejotinai rūpi pykčio, žiaurumo, dehumanizacijos ištakos, motyvas atimti gyvybę (ne tik žudiko, bet ir tų, kurie jaučiasi vykdantys teisingumą) ir tai, kaip atrodė žmogaus, veikiančo tokiomis aplinkybėmis, pasaulis. Ne mažiau jam svarbu ir tai, kaip ši praeities kartų patirtis rado kelią ir sugebėjo palikuoniuose išlikti iki šių laikų. Regis, pasigirdus antrajam filmo šūviui Sotnychenko pozicija tampa labai aiški: neigiamas tų laikų palikimas, iš kurio vis dar neišsivadavome, gali nuvesti tik prie susinaikinimo.
