Kinas
Artėjančią vasarą pranašauja ne tik bundanti gamta, šiltėjantys orai ir laimingesni veidai gatvėje, bet ir vis nykesnis kino teatrų repertuaras. Savaitgalį užklydau į „Vingio“ kino teatrą: tik vienas kitas žmogus, kone privatūs seansai. Tiek daug tresh’o, kuriamo rimtu veidu, seniai teko matyti. Net Guy Ritchie bandė surimtėti ir sukūrė moraliai teisingą karinį filmą, kritikuojantį JAV pasitraukimą iš Afganistano, paliekant su kariuomene bendradarbiavusius afganistaniečius likimo valiai. O nauja Chriso McKay’aus „Drakulos“ interpretacija turėtų įkvėpti nuo toksiškų santykių kenčiančius žmones...
Dar viena mačistinė fantazija
Ritchie „Tvirtas užnugaris“ („The Covenant“, D. Britanija, Ispanija, 2023) pasakoja apie Džoną Kinlį (Jake Gyllenhaal), itin kompetentingą JAV seržantą, kuriam 2018 m. Afganistane pavesta surasti ir sunaikinti visoje šalyje išsibarsčiusius Talibano bombų fabrikus. Jis vyksta į misiją su nauju vietiniu vertėju Ahmedu (Dar Salim). Šis niekina Talibaną už tai, kad nužudė jo sūnų, ir nori gauti specialią vizą bei emigruoti į JAV. Tačiau susidūrimas su talibais baigiasi tragiškai – išžudomas visas Kinlio būrys, gyvi lieka tik seržantas ir Ahmedas. Neturėdami ryšio įrangos, transporto ar atsargų, išskyrus tai, kas kuprinėse ant nugaros, jie bando rasti būdą, kaip grįžti į bazę, kol būriai įsiutusių Talibano kovotojų blaškosi po kalvas jų ieškodami. Kinlis pašaunamas ir nebegali toliau eiti, todėl Ahmedui, kad išvengtų talibų, tenka jį stumti per kalnus mediniu karučiu. Rėkiant iš skausmo bei nuovargio ir, žinoma, fone skambant dramatiškai muzikai.
„Tvirtas užnugaris“ – vadovėlinis karinis filmas: daug perdžiūvusių kalnų kadrų, filmuojamų dronais, staigūs smurto protrūkiai ir pasenusi klasikinio roko muzika. Čia svarbiau vyriška garbė ir asmeninio lojalumo demonstracija nei geopolitinės subtilybės ar bent šioks toks realizmo pojūtis. Kartu filmas parodo, kad karas populiariojoje kultūroje virto videožaidimu: filmo herojai šaudo pirmieji, griebia žuvusiojo ginklą ir šaudo toliau. Nukautų kūnų skaičius tampa nesuvokiamai didelis.
Nors iš pirmo žvilgsnio Ritchie, Ivano Atkinsono ir Marno Davieso scenarijus nėra itin politiškas, Ahmedas jame reprezentuoja visus vertėjus, kurie rizikavo savo gyvybe, bet galiausiai negavo JAV vizos ir buvo palikti „ant ledo“. Todėl sukuriamas kone antžmogiškas personažas, kaip ir Gyllenhaalo seržantas, labiau primenantis Džoną Rembo, – jo nekamuoja abejonės, baimė ar kitos žmogiškos emocijos... Pavyzdžiui, seržantas Kinlis nukauna dešimtis užkietėjusių Talibano kovotojų, netenka kelių artimų draugų ir yra pašaunamas, tačiau, atrodo, tai jo beveik nejaudina. (Emocingiausios Gyllenhaalo scenos – antroje filmo pusėje, kai jis įsiutęs skambina biurokratams, norėdamas išgelbėti Ahmedą). Ahmedas – dar labiau nesustabdomas, per didžiausias kančias išgelbėjęs mirštantį Kinlį, o jo žmona net necyptelės aplinkui skriejant kulkoms.
Kartu filmas rodo (sąmoningai ar nesąmoningai), kad Amerikos pasitraukimas iš Afganistano buvo neišvengiamas, o kova su Talibanu beprasmiška, nes jo kariai tarsi skruzdėlės lenda iš visų kampų. Nors filmas kritikuoja JAV biurokratiją, finalinėse scenose pasirodo deus ex machina – JAV karinių oro pajėgų lėktuvas, iššaudantis būrius talibų. O pačios Jungtinės Valstijos, nekeičiant mitologijos, išlieka vilties, gėrio ir garbės šalimi, nors ir su siaubinga biurokratija. Bet juk niekas nėra tobulas, tiesa?
Vatikano propaganda
Juliaus Avery „Popiežiaus egzorcisto“ („The Pope's Exorcist“, JAV, D. Britanija, Ispanija, 2023) herojus – tėvas Gabrielius Amortas (Russell Crowe) – jau pačioje pradžioje apibūdinamas kaip patyręs egzorcistas, nebijantis pavojų ir rizikos, kurią kelia jo darbas. Priešingai, jis tai priima su humoru („Velnias nemėgsta juokų“) ir ramiai, visada žinodamas, ką daryti. „Mano tikėjimo nereikia ginti“, – užtikrintai sako jis. Tačiau dėl savo užsispyrimo visada konfliktuoja su viršesniaisiais.
Russello Crowe vaidinamas Amortas yra tikras bonvivanas ir profesionalas, į darbą važinėjantis motoroleriu. Siužetas prasideda, kai vieniša motina, kurios vyras prieš metus žuvo per avariją, su traumuotu sūnumi ir maištaujančia dukra persikelia į Kastilijos pilį. Jau po kelių dienų, praleistų naujuose namuose, berniuką ima persekioti velnias. Popiežius (Franco Nero) įtaria negerus dalykus: „Ši vieta ir anksčiau Bažnyčiai kėlė problemų!“ Todėl jis siunčia savo geriausią egzorcistą – tėvą Amortą. Iš pradžių šis stebisi, kodėl velnias iš visų žmonių pasirinko berniuką. Tačiau dar blogiau tai, kad velnias žino visas jo ir jo pagalbininko, vietinio kunigo (Daniel Zovatto), nuodėmes. Tai suteikia šėtonui didelę galią prieš abu.
„Popiežiaus egzorcistas“ pasitelkia visas siaubo filmų klišes: aukos guli lovoje kruvinais veidais arba ropoja kaip vorai kambario sienomis; kryžiai iškeliami į viršų arba šeimos nariai mėtomi po kambarį. Kamuoja kliedesiai ir apsireiškimai, be to, nepaliaujamai meldžiamasi, nes, kaip kartą sakoma, padeda tik „maldos skausmas“. Apsėstasis berniukas – tai žvėris deformuotu, iškankintu veidu, žemu, gerkliniu balsu ir šypsena, iš kurios liejasi prakeiksmų ir gašlumo srautas. Tai pernelyg gerai pažįstamas ir pamėgtas demono įvaizdis. Taigi nieko naujo egzorcizmo srityje. Filmas taip pat turi ir istorinį-nuotykinį aspektą. Šiek tiek „Indiana Džounsas“, šiek tiek „Mumija“ su violetiniu ispanų inkvizicijos prieskoniu. Pasirodo, šėtonas šimtmečiais bando infiltruotis į Bažnyčią ir taip ją sunaikinti iš vidaus. Visos juodos dėmės Katalikų bažnyčios istorijoje – šėtono darbas.
Būtų buvę daug smagiau, jei režisierius Julius Avery nebūtų į istoriją žiūrėjęs taip mirtinai rimtai. Patetinis balionas išpučiamas gana nerangiai ir keliais būdais. Apsėsto berniuko šeimos tragedija ir automobilio avarija, per kurią jis neteko tėvo. Atliekami egzorcizmo seansai skirti ne tik asmeninėms žaizdoms gydyti, bet ir visai Katalikų bažnyčiai: nuo mažųjų iki Vatikano sprendimų priėmėjų. Gabrielių Amortą taip pat kamuoja demonai iš praeities ir kaltė dėl vieno blogo sprendimo. „Popiežiaus egzorcistas“, deja, turėtų būti ne tik siaubo filmas, bet ir dvasinė patirtis. Be reikalo...
Lengvumo ir netikėto humoro įneša nebent Amortas. Net ne tiek savo kandžiomis replikomis ir šmaikščiais juokeliais, kiek įdomiu požiūriu ir netradiciniu linksmumu. Crowe egzorcistas – ne susimąstęs niūrus žmogus, o toks, kuris susitelkia į konkretumą ir veiksmą, nieko nevyniodamas į vatą. Į kiekvieną iškvietimą jis leidžiasi be jokios baimės, su planu ir lagaminu įrankių. Ilgametė patirtis lėmė, kad savo pašaukimą jis traktuoja grynai techniškai ir vadovaudamasis sveiku protu. Jis – santechnikas ar mechanikas, šimtąjį kartą taisantis tą patį gedimą, o ne dvasininkas, kovojantis su antgamtinėmis tamsos jėgomis.
Deja, dažniausiai režisieriaus ir pagrindinio aktoriaus ketinimai nesutampa. Pirmasis nuosekliai gilinasi į C klasės kiną su ambicijomis, o antrasis žino, kad iš tiesų tai yra C klasės kinas, kuriam bet kokios ambicijos netinka. Atrodo, kad tik antroje filmo pusėje jiems pavyksta susitarti. Štai tada viskas tampa tikrai kruvina, išaiškėja demoniška mįslė su daugybe skeletų ir visi staiga pradeda puikiai leisti laiką. Pasirodo, „Popiežiaus egzorcistas“ yra geresnis bičiulių (buddy film) nei šėtoniškas siaubo filmas.
Toksiški santykiai
Poppsichologijos epochoje Chriso McKay’aus „Renfildas“ („Renfield“, JAV, 2023) guli ant terapeuto kušetės. 1897 m. Bramo Stokerio romane Drakulos pakalikas pristatytas daktaro Sjuardo, kuris vabzdžių valgytoją apibūdino kaip maniaką zoofagą ir daugiau dėmesio jam neskyrė. Tačiau „Renfildas“, kurio veiksmas vyksta šiuolaikiniame Naujajame Orleane, egzistuoja terapijos kultūroje, todėl režisierius ir scenaristai (Ryan Ridley ir Robert Kirkman) gali pasitelkti empatiškesnius apibūdinimus. Dabar Renfildas (Nicholas Hoult) yra priklausomas nuo toksiškų santykių su narcizu – tai jo šeimininkas Drakula (Nicolas Cage). Todėl filme matysime, kaip neapsikentęs Cage’as ginkluojasi kankinystės žargonu. „Aš čia tikroji auka!“ – rėkia jis.
Tai gudrus sumanymas, kol pokštas nenusibosta. Renfildas lanko grupinės terapijos užsiėmimus, savipagalbos knygą nešiojasi kaip apsauginį kryžių, o gotikinius skudurus iškeičia į kedus. Pavieniai gegai ir replikos gal ir smagūs, tačiau pati istorija, ypač kvaziromantinė linija, kai su korupcija kovojanti policininkė meta iššūkį Renfildui, kad šis iš prieraišaus tarno virstų didvyriu ir padėtų jai nugalėti vietinę mafiją, – kažkoks kreivas šleivas hibridas. Socialiai prisitaikęs, su nusikalstamumu kovojantis Renfildas – žmogaus-voro mutacija? Kam, po galais, to reikia?
Filme matome tarsi du vienas kitam prieštaraujančius filmus – gana paviršutinišką istoriją, nužengusią tiesiai iš kvailos, sustingusios amerikietiškos komedijos, ir įdomų prologą bei pirmąjį veiksmą. Visas siužetas, susijęs su policininke (erzinanti Awkwafina), Teriu, mafija, yra visiškai nereikalingas, o žiūrovui telieka laukti kito Drakulos (nors Cage’as, atrodo, kaip visada, vaidina save) pasirodymo, grįžimo prie siužeto, susijusio su jo tarno laisvės atgavimu. Tai ir varo visą filmą į priekį. Kai dvi nevienodos istorijos sutraukiamos į 90 minučių trukmės filmą, tai tampa problema. Filmas taip pat kenčia nuo visiško netikėtumo, bet kokio įdomesnio siužetinio posūkio trūkumo. Viskas gana nuspėjama, taip, kaip buvo parodyta treileryje.
Mommy Issues
1982 m. pasirodęs nedidelis, bet velniškai išradingas siaubo filmas „Piktieji numirėliai“ atskleidė, kad Samas Raimi yra šmaikštus siaubo kino meistras, kuris po to dar sukūrė du tęsinius ir televizijos serialą. Nuo to laiko Holivudas suko galvas, kaip būtų galima pasipelnyti iš šio kultinio reiškinio. Po 2013 m. pasirodžiusio Fede Alvarezo viešai pasmerkto perdirbinio štai dar vienas – „Piktieji numirėliai prisikelia“ („Evil Dead Rise“, JAV, Naujoji Zelandija, Airija, 2023). Jo centre, kaip visada, – mirusiųjų knyga, išleidžianti demonus, ieškančius žmonių, kuriuos galėtų apsėsti. Šįkart sunaikinama šiuolaikinė šeima: vieniša motina, androginiai vaikai ir grandininiu pjūklu ginkluota teta. Filmas tarsi bando paliesti temas, susijusias su motinystės nerimu ir baimėmis, tačiau tai tik muliažas. Akivaizdu, kad Lee Croninui kur kas svarbiau gąsdinti (pasitelkiant vaizdinius iš „Švytėjimo“ ir „Žmogaus šimtakojo“) ir aplaistyti visus kibirais kraujo. Turbūt to ir galima tikėtis iš siaubo kino, nors reikia pripažinti, kad labiausiai trikdančios scenos buvo susijusios su įprastais buities daiktais, pavyzdžiui, tarka. „Piktieji numirėliai prisikelia“ – gerai padarytas, efektyvus ir beširdiškas filmas, simptomiškas industrijai, kuri nenori permąstyti popkultūros mitų ir tik naudojasi jų dirbtinumu. Na, ir humoru Lee Croninas tikrai nepasižymi...
