7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Bo nenori kalbėtis

Nauji filmai – „Visos Bo baimės“

Elena Jasiūnaitė
Nr. 18 (1467), 2023-05-05
Kinas
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“

Su filmais „Paveldėtas“ (2018) ir „Saulės kultas“ (2019) į kiną įžengęs režisierius Ari Asteris greitai buvo įvardintas vienu perspektyviausių siaubo filmų kūrėjų. Šiemet kino teatrus pasiekė ir trečiasis jo filmas – „Visos Bo baimės“ („Beau Is Afraid“, Kanada, Suomija, JAV, 2023). Nors žanro prasme filmas skiriasi nuo pirmųjų Asterio darbų, juos visus sieja per režisieriaus filmografiją besitęsiantis traumuojančios, toksiškos šeimos motyvas. Reikėtų vengti insinuacijų, tačiau peršasi mintis, kad tai šį tą sako ir apie režisieriaus asmenines patirtis. Atrodo, kad Asteris šį kartą rimtai nusprendė imtis psichoanalizės – ir privertė pasijusti tarsi įsiveržus į svetimą psichoterapijos seansą. Gerokai per ilgą, nelabai artimą ir nesiūlantį jokios išeities.

Iš tiesų „Visos Bo baimės“ yra apie košmarą, kuriame gyvena pagrindinis filmo personažas Bo (Joaquin Phoenix ir Armen Nahapetian). Tas košmaras prasideda traumuojančiu gimimu, lydimu nuosavos motinos klyksmo, ir niekada nesibaigia. Bo gyvenime bijo daug dalykų – aplinkos, moterų, savęs, todėl jo pasaulis nuolat skendi neurotiškame chaose. Bet net ir tai nublanksta prieš didžiausią Bo baimę – nuvilti savo motiną Moną (Patti LuPone ir Zoe Lister-Jones). Pagrindinio vaidmens atlikėjas Joaquinas Phoenixas, kaip ir jaunoji Bo versija Armenas Nahapetianas, – kaip visada profesionalus, tačiau (nepaisant puikiai žinomo fakto, kad aktoriaus talento spektras gerokai platesnis) vėl vaidina tą patį veikėją, ne kartą matytą kituose jo filmuose: nuskriaustą likimo, nevykusį ir kiek neįgalų. Į penktą dešimtmetį įkopęs Bo – jau žilas, pliktelėjęs, su antsvoriu – spėjo pasenti, tačiau taip ir nesubrendo kaip asmenybė: jo tapatybė liko neatskiriama nuo jį be tėvo užauginusios motinos. Todėl neegzistuojantį Bo savarankiškumą ženklinanti impotencija – tą liudija ir ištinusios jo sėklidės (ir tai nėra pati blogiausia iš tiesmukų filme matomų metaforų) – yra viena pagrindinių filmo temų. Bo nieko neinicijuoja, nedirba, negali savarankiškai nuspręsti, o vienintelis problemų sprendimo būdas – nuo jų pabėgti (jei mama nepasakys kitaip).

„Visos Bo baimės“ yra kelionė, kurios galutinis tikslas – Bo motinos namai. Kelionę sudaro keturios dalys. Kiekvienoje jų – skirtingoje net ir stilistiškai – susiduriame su vis naujomis Bo psichologinėmis problemomis: kitų žmonių baime ir nerealizuotais seksualiniais poreikiais, noru turėti mylinčią, visavertę šeimą, kurioje egzistuotų ir tėvo figūra, svajone rasti vietą pasaulyje ir sukurti savo paties šeimą, o viską apvainikuoja konfrontacija su tobula ir mylinčia motina. Tačiau į kiekvieną idilišką fantaziją skverbiasi Bo motinos nuodai.

Visą filmą keliaujame tamsiais žmogaus, kuris tapo savo motinos auklėjimo auka, pasąmonės koridoriais. Visa filmo erdvė yra iškreipta Bo realybė, kurią formuoja jo fobijos, nerimas, paveldėtos ir augant suformuotos traumos. Kiekvienas sutiktas žmogus kelia grėsmę, visi jie išprotėję, nenuspėjami, nekontroliuojami, nuolat siekiantys pažeisti ir išniekinti asmeninę Bo erdvę – tai ypač puikiai iliustruoja pirmoji (ir turbūt geriausia) filmo dalis. Bo pasaulyje niekuo negalima pasitikėti, laimė visada pasibaigia ir gėris tiesiog neišvengiamai virsta blogiu. Tik iš pradžių Bo pasaulis atrodo įdomus ir intriguojantis, norisi jį suprasti, kelti klausimus (tarkim, kodėl Bo gyvena pasaulyje, kuris jį nuolat puola, kokios to ištakos) ir išgirsti atsakymus, bet tris valandas trunkanti vienodos intonacijos Bo kančia ima darytis nuobodi ir nebepasako nieko naujo.

Norėjosi tikėtis, kad Bo kelionė per įvairius jo gyvenimo etapus, fantazijos apie neegzistuojantį tėvą, skirtingos motinos versijos turės terapinį poveikį (ne tik pačiam Bo, bet ir žiūrovui). Tačiau terapijai reikia dialogo – su aplinka, su savimi, o būtent to filme ir nėra. Filme taip pat nėra nė vienos scenos, kurioje žiūrovas išlįstų iš Bo galvos – tarsi visi būtume nuolatiniai jo įkaitai. Ir pats Bo yra netekęs ryšio su jį supančia aplinka – jis nemato savęs aplinkoje ir gyvena apimtas nuolatinės klaustrofobijos. Todėl Bo personažas nesivysto, nesikeičia, nesikalba ir neleidžia su juo susitapatinti.

Žinoma, tikriausiai filmo režisierius ir nenorėjo, kad žiūrovas jaustųsi jaukiai. Ekrane matomas Bo gyvenimas – tas nuolatinis siaubo kaleidoskopas, o ir nuolatinis paties Bo neveiksnumas – sekina ir bando kantrybę. Toji košmaro konstrukcija filme neįtikėtinai preciziška ir lengvai leidžianti suprasti Bo būklę, kurioje jis be išeities įstrigęs kiekvieną savo gyvenimo valandą jau ne vieną dešimtmetį. Vizualinė filmo pusė – nuolat besikeičianti filmo stilistika, išlaikytas dėmesys detalėms – puikus profesionalų kino operatoriaus Paweło Pogorzelskio ir kino dailininkų darbas. Vis dėlto žiūrint „Visas Bo baimes“, temai nuolat kartojantis (nors siužetas ir bėga į priekį), ima atrodyti, kad fantazijos nestokojančio režisieriaus darbe pretenzingo meno daugiau nei gylio. Ir visai ne todėl, kad vienatvė, fobijos, nerimas, iš šeimos atsinešamos traumos nėra aktualios temos. Komplikuotą sūnaus ryšį su motina „Psichopate“ (1960) rodė dar Alfredas Hitchcockas, o Davido Lyncho filmų vizitine kortele (tiek, kad „lynčiškas“ jau yra bendrinis pavadinimas) tapo liguistos žmogaus pasąmonės iškreiptos realybės motyvas. Tačiau trijų valandų kelionėje Bo kančių priežastis paprasčiausiai yra pernelyg triviali – Edipo kompleksas filme tėra redukuota psichoanalitinė klišė, kartojama vėl ir vėl.

„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“
„Visos Bo baimės“