Kinas
Kad režisierius Titas Laucius – puikus kasdienių istorijų pasakotojas, jau galėjome įsitikinti žiūrėdami „Ilgo metro filmą apie gyvenimą“ (Dovilė Šarutytė, 2021), kurio scenarijaus bendraautoris jis buvo. Ištikimas savo braižui Laucius lieka ir debiutiniame ilgametražiame vaidybiniame filme „Paradas“ (Lietuva, 2022).
Pagrindinė filmo veikėja Miglė (Rasa Samuolytė) – mokyklos pučiamųjų orkestro dirigentė. Nuvykusi į buvusio vyro Eimanto (Giedrius Savickas) motinos laidotuves, ji iš jo išgirsta prašymą dar kartą išsiskirti anuliuojant bažnyčioje sudarytą santuoką – su nauja savo sužadėtine Gabija (Indrė Patkauskaitė) vyras nori vėl susituokti bažnyčioje. „Parade“ stebime Miglės bandymą išlaviruoti tarp Katalikų bažnyčios dogmų, praeities, santykių su buvusiu vyru, dėmesio savo naujajai šeimai ir vadovavimo maištaujančių paauglių orkestrui, kuriame – ir jos pačios dukra Gabrielė (Barbora Bareikytė), nusprendusi trimitą išmainyti į kapueirą.
Nors Miglė ir Eimantas neblogai sutaria ir nedemonstruoja nepalankumo vienas kitam, nesunku pastebėti, kad iš jau seniai nutrūkusios santuokos kiekvienas išsinešė nuoskaudų. Bandydami vertinti savo veiksmus ir falsifikuoti bažnyčioje sudarytos santuokos faktus – neplanuotas nėštumas, privertęs neapgalvotai susituokti, ar jaunikio girtumas ceremonijos metu – tam, kad santuoka garantuotai būtų anuliuota, jie vis giliau leidžiasi į prisiminimus apie praeitį, tarpusavio santykius ir santuokoje padarytas klaidas. Ši kelionė – nemaloni, bet būtina abiem filmo veikėjams, ir veikiausiai ne vien dėl to, kad reikia kažką papasakoti bažnytiniam teismui. Nostalgiški epizodai – puiki, autentiškai atrodanti 10-ojo dešimtmečio vestuvių vakarėlio dokumentinė stilizacija ir scena bare, kurioje Miglė, Eimantas ir jų jau suaugusi dukra Dovilė (Asta Zacharovaitė), skambant Vytauto Kernagio dainai, akimirką pasineria į prisiminimus, kai visi dar buvo kartu, – primena tai, kad jie kažkada buvo laimingi, artimi ir mylintys. Ir kad net po skyrybų vis dar yra šeima. Retrospektyvus žvilgsnis filmo herojams, kurių emocijas sujaukė kunigų vis užduodami nepatogūs klausimai ir dar nepatogesni kviečiamų liudytojų prisiminimai, tampa būdu atsiprašyti, susitaikyti su praeitimi, ją paleisti ir žengti į priekį.
Neatrodo, kad režisieriui ekrane būtų įdomūs įmantrūs estetiniai žaidimai, jis nenori priblokšti žiūrovo vizualumu, hiperbolizuoti, net ir manipuliuoti jo emocijomis. Tačiau akivaizdu, kad jį įkvepia kasdienybė – paprastumas ir grožis, kontrastuojantis su absurdu. Ir būtent jautrumas kasdienybės diktuojamai medžiagai yra Tito Lauciaus, kaip scenaristo, nenuneigiama stiprybė. Dar svarbiau tai, kad kasdienybės grimasas jis geba perkelti į ekraną: nuo pirmų scenų žiūrovą lydi iš kasdienio absurdo kylantis situacinis humoras, kartais tamsesnis, kandus, tačiau visada – subtilus, nevulgarus, ir salėje prapliumpantis juokas neretai liudija savęs atpažinimą situacijose, į kurias įsivelia filmo herojai.
Nesant vizualinių įmantrybių, svarbiausia filme tampa aktorių vaidyba. Kadre pasirodantys personažai – tikroviški ir įtikinantys, užtenka vieno epizodo, gesto, kalbos manieros, kad atsiskleistų jų būdas ir charakteris: ar tai būtų jaunas kunigas, kuris atlikdamas savo svarbią misiją jaudinasi labiau nei pas jį atėjęs prasikaltęs pasaulietis, ar sutanotas „senas vilkas“, kurio taip lengvai neapsuksi aplink pirštą skyrybas galinčiais palengvinti melais. Ir visi iki vieno svarbūs, išlaikantys tarpusavio dinamiką ir kartu – žiūrovo dėmesį.
Už „Parado“ humoro slypi rimtos temos. Po filmo peržiūros bandžiau suprasti, kodėl režisierius pasirinko dvi paraleliai besivystančias istorijas, kurias sieja Miglė. Greta skyrybų dramos virš Miglės galvos pakimba ir orkestro vadovo primesta pareiga parengti moksleivius iškilmingam paradui. Neabejoju, kad kiekvienas ras savo paaiškinimą, bet man tai – Miglės brandos istorija (jos vidinį virsmą nurodo ir po truputį besikeičiantis filmo tonas), ir būtent ji sujungia abi filmo istorijas į vieną. Niekas orkestre, net ir tarp vadovybės, nežino, kas tas husarų vadas Andžejus Mlockis, kurio garbei bus surengtas paradas, o klausimas „kas jis toks“ būna arba praleidžiamas kaip nereikšmingas, arba užtraukia bausmę (kaip nutinka Gabrielei), bet taip ir lieka neatsakytas.
Tad ir komplikuotos institucinės skyrybos atrodo ne kaip pagrindinė filmo tema, o kaip pretekstas kelti klausimą apie atliekamų veiksmų pasekmes (arba negalvojimą apie jas). Tiek primesta būtinybė groti parade, nežinant, nei kam, nei kur, nei kaip, tiek bažnytinė santuoka, kurią, jei labai norisi, galima pakartoti, filmo herojams yra oportunistinis įprotis. Per santykius su aplinkiniais, susidurdama su statiška Bažnyčios institucija, pakliuvusi į eilinį chaosą paradui skirtoje repeticijoje, kai „kiekvienas neklausinėdamas tiesiog daro savo darbą“, Miglė bręsta ir tampa atsakinga už savo veiksmus. Galbūt dėl tos priežasties jos balse filmo pabaigoje nebegirdime entuziazmo antrajam vyrui Ignui (Valentinas Novopolskis) svarstant bažnytinės santuokos galimybes. Įgyta atsakomybė už save bei kitus suteikia laimės ir ramybės. Ir nors kartais reikia principingumo, pavyzdžiui (kaip ir padarė Miglė), išdrįsti nusispjauti ir parodyti vidurinį pirštą (bent mintyse), tai veikia terapiškai.
