Kinas
Režisierius Darrenas Aronofsky mėgsta analizuoti žmogaus priklausomybes – jos aistros, skausmo ir ekstazės apimtus filmų herojus veda į savidestrukciją. Po penkerių metų pertraukos pristatytas „Banginis“ („The Whale“, JAV, 2022) puikiai atitinka režisieriaus kanoną. Tai kamerinis filmas, sukurtas pagal Samuelio D. Hunterio pjesę. Nors pats autorius ją transformavo ir į scenarijų, nesunku pajusti teatrališką filmo prigimtį – veiksmas beveik nevyksta už mažyčio buto sienų, kadre pasirodančių veikėjų skaičius sumažintas vos iki šešių, o didžiausias svoris siekiant atsiskleisti jų tarpusavio ryšiams ir laikomoms nuoskaudoms tenka dialogams.
Nuo pat pirmųjų kadrų susiduriame su filmo protagonistu Čarliu (Brendan Fraser). Juodas kvadratas virsta švelniu balsu, balsas – didžiuliu beformiu, kelis šimtus kilogramų sveriančiu kūnu. Būtent jį, prikaustytą prie sofos svetainėje, visų pirma ir turime pastebėti. Čarlis – kūrybinio rašymo dėstytojas, jau kelerius metus su studentais dirbantis nuotoliniu būdu. Lygiai tiek pat metų jis yra ne tik mažyčio buto Aidaho valstijoje, bet ir milžiniško savo kūno kalinys – susiaurinto kadro formatas dar labiau pabrėžia klaustrofobišką, ribotą erdvę, į kurią pats Čarlis vos telpa.
Nepatogumo, ankštumo, ne tik fizinio, bet ir psichologinio, filme daug. Čarlio kūnas su visais papildomais riebalų kilogramais, tarsi žemėlapis nusėtas opų ir pragulų, yra jo psichinės sveikatos refleksija, o režisieriui – pretekstas analizuoti vidinę personažo būklę. Šaknis įleidęs gėdos ir kaltės jausmas (Čarlis niekada neprieina prie buto durų iš kurjerio pasiimti pristatyto maisto ir savo studentams meluoja apie sugedusią kamerą) seniai yra jį įtraukęs į ydingą ratą: kartu su milžiniškais maisto kiekiais Čarlis kompulsiškai praryja problemas ir stresą, o tada vėl jaučia kaltę. Su kiekvienu kilogramu kylantis kraujospūdis ir net bandant nusijuokti pasikartojantys krūtinės anginos priepuoliai primena, kad šioje žemėje Čarlio tuoj nebeliks. Kita vertus – atrodo, kad tai ir yra jo tikslas. Artėjančią pabaigą patvirtina ir vienintelė Čarlio draugė, slaugytoja Liza (Hong Chau). Tačiau, užuot vykęs į ligoninę, Čarlis nusprendžia susisiekti su septyniolikmete dukterimi Ele (Sadie Sink), kurios nematė aštuonerius metus – nuo pat tada, kai dėl jaunesnio mylimojo paliko savo šeimą.
Čarlio vaidmuo – ir simboliškas aktoriaus Brendano Fraserio sugrįžimas. Iš tiesų Čarlis – gana vienplanis personažas (kaip ir kiti, pasirodantys filme): nuo pat pradžių iki pabaigos jis išlieka toks, koks buvo, o jo elgsenos motyvai greit nuspėjami. Tačiau Fraseris atlieka milžinišką darbą su turima medžiaga – atrodo, kad aktoriui, pačiam ne vienus metus kentėjusiam nuo depresijos, bulvarinės spaudos neretai pašieptam dėl pakitusio kūno, susitapatinti su savo personažu nebuvo sunku. Didelis Čarlio kūnas atgrasus, tačiau Fraseris balsu, žvilgsniu jo jaučiamas emocijas – nuo džiaugsmo iki pasišlykštėjimo – iškomunikuojantis geriau nei žodžiais, į savo vaidmenį įneša daug šilumos. Jo pastangomis net beveik gyvuliškas Čarlio elgesys (kuriuo režisierius, atrodo, kartais net per daug mėgaujasi) tampa žmogiškas. Kartu jis inteligentiškas ir nuoširdus – nėra abejonių, kad žiūrovai, priversti ekrane kelias likusias dienas gyventi kartu su Čarliu, jį iš karto pamėgs.
Visa „Banginio“ istorijos intriga slypi veikėjų praeityje, todėl kitiems Čarlio bute atsiduriantiems personažams trumpi susitikimai ir pokalbiai tampa savotiška grupine psichoterapija, padedančia geriau suvokti ilgai slėptas nuoskaudas ir patirtas traumas, net jei ne visi turi gerų intencijų – kaip kad Čarlio dukra Elė, nuolat erzinanti iš namų pabėgusį misionierių Tomą (Ty Simpkins). Tačiau filmo veikėjams vis dažniau varstant Čarlio duris ir gilinant tarpasmeninius konfliktus filmas ima priminti prastą melodramą: ašaros ir taurūs jausmai čia liejasi laisvai, režisierius žaidžia primityviomis žiūrovo emocijomis ir vis augindamas herojų kančią nuolat apeliuoja į žiūrovo empatiją. Patys personažai taip pat labiau primena ribotus (ar net klišinius) ekstremumus: karą visam pasauliui paskelbusi duktė, su išdavyste nesusitaikiusi alkoholikė motina, fanatiškas religinio nušvitimo siekiantis misionierius, viską laikantis Dievo ženklu, ir kaltės genama slaugytoja, nepajėgianti išgelbėti savo svarbiausio paciento. Stereotipinių personažų rinkinys gyvas tampa tik dėl puikaus aktorių darbo – įdomu stebėti tarp jų užsimezgusią „chemiją“, ypač tarp Lizos ir Čarlio bei jaunųjų Elės ir Tomo, suteikiančią pasakojimui gyvumo bei nuoširdumo.
Erdvės nebuvimas savarankiškiems žiūrovo sprendimams erzina: ekrane Aronofsky metaforas kartoja tol, kol jas pradeda suprasti kiekvienas apsilankęs kino teatro salėje. Kad nebūtų per maža – papildomai žodžiu papasakoja tai, ką rodo. Už lango per visą filmą lyja, o miegamajame kabo paveikslas su jūra. Didžiulis Čarlis pasistumdamas vaikštyne sunkiai eina siauru būsto koridoriumi ir garsiai kartoja anoniminės esė apie „Mobį Diką“ turinį. Čarlis – tai didelis baltas banginis. Čarlis – tai Mobis Dikas, pasmerktas žūčiai. Čarlis – tai biblinis Jona, prarytas milžiniškos žuvies, o kai bus išspjautas, pagaliau patirs transformaciją ir bus išvaduotas iš savo kančios. Kaip mantra kartojama esė ir bibliniai motyvai, be abejonės, yra svarbūs finale (kiekvienas savaip). Bet nuolatinė Čarlio kova su savimi aiški ir be žodžių. Mes matome jo kančią, fizinį ir sielos skausmą, kalėjimą, kurio sienas sudaro ne tik fizinis kūnas, bet ir praeities paliktos žaizdos. Todėl tiesmukos režisieriaus aliuzijos, citatos ir parabolės atrodo tiesiog manieringos ir betikslės.
Trikdo ir vujeristiškas poskonis, kuris atsiranda stebint įvairiais rakursais rodomą Čarlio kūną. Iš arti matome kiekvieną kūno raukšlę, kiekvieną prakaito lašą ir girdime kiekvieną garsą. Čarlis kemša viską, ką randa šaldytuve ir stalčiuose, springsta, vemia ir vėl kemša. Savaime suprantama, kad Čarlio tikslas – savižudybė maistu. Tik atrodo, kad režisierius suinteresuotas ne tiek suprasti Čarlio liguisto elgesio priežastis, kiek entuziastingai užsiimti ekshibicionizmu. Jei norėta sukelti pasišlykštėjimą – tikslas pasiektas. Tik kokia šitos kančios prasmė? Ar Čarlio motyvai būtų mažiau aiškūs neskaičiuojant kiekvieno jo kąsnio?
„Banginyje“ bandoma užčiuopti daug temų: kančia, vienatvė, kaltė nuvylus artimus žmones, tėviška meilė ir santykiai su vaikais, homofobija, religinis konservatizmas, seksualumas, baimė būti pašieptam ir nepriimtam bendruomenės, atsakomybė, savigarba. Jų gal net per daug, kad būtų galima atskleisti viename filme. Bet net neabejoju, kad „Banginis“ – emociškai tirštas ir dramatiškas – ras savo žiūrovą. Iš tiesų net nesant Aranofsky apžavų mėgėju filmą verta pažiūrėti vien dėl Brendano Fraserio vaidybos – „Oskaro“ nominacija atrodo uždirbta sąžiningai. Vis dėlto tikiuosi, kad ateityje jis nusipelnys ir geresnio filmo.
