Kinas
Sudėtingą pokario laikotarpį nagrinėjantis Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus filmas „Poetas“ (Lietuva, 2022) po sėkmės tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ Valstybės atkūrimo dieną pristatytas ir Lietuvos kino teatruose. Pasirinkę problemiškiausią Kosto Kubilinsko, su kurio poezija užaugo ne viena karta, gyvenimo fragmentą kūrėjai stengiasi dekonstruoti niūrų šešėlį, krintantį ant poeto biografijos, vedžiodami žiūrovus asmeninės istorijos vingiais.
Didžiąją dalį filmo akį rėžė tarsi bejausmė Kostą įkūnijusio aktoriaus Donato Želvio vaidyba. Vos Kostui pasirodžius provincijoje, žaidimo taisykles paaiškina partizanai: jei poetas nepradės kurti viltį kurstančių eilių, baigsis blogai. Tad apatiškas Kosto elgesys pirmoje filmo pusėje sietinas su įbaugintos ir jautrios menininko sielos uždarumu, susitelkimu į vidinį pasaulį. Tačiau kortas sumaišo bunkeryje besislepiančio poeto scena, kai aplink partizanų slaptavietę slampinėja sovietų kareiviai, galintys bet kurią akimirką ją rasti. Netikėtai ekraną užvaldo organiška, iš baimės tirtanti Kosto būtis, atskleidžianti tikrąjį aktoriaus potencialą. Filme dinamiškus vaidmenis taip pat kuria Arvydas Dapšys, Dainius Gavenonis, Indrė Patkauskaitė ir Martynas Nedzinskas. Atskiro paminėjimo nusipelno nepriekaištingai Pauliaus Markevičiaus atliekamas nerangaus kaimiečio dzūko partizano Voverio vaidmuo.
„Poetas“ nagrinėja pokario inteligentų ambivalentiškumo problemą, remdamasis vieno likimo biografija. Režisierių dueto kūrybiniuose užmojuose galima įžvelgti bandymą suprasti Kubilinsko pasirinkimus, tačiau moralinė dilema skleidžiasi tiesia linija. Kosto baimė netapti žymiu rašytoju stipresnė už tautinį identitetą. Tiesa, partizanų įspraustas į kampą Kostas vis dėlto parašo patriotinės poezijos. Pamatęs slapyvardžiu Kipšas pasirašytą savo eilėraštį skelbimų lentoje miestelio turguje, nusišypso. Tačiau savimeilė paglostyta dėl dėmesio, kurio jo žodžiai sulaukė iš kaimiečių, o ne dėl malonumo rašyti nacionalinę dvasią iškeliančias eiles.
Iš kaimo gyvenvietės trumpam sugrįžęs į Vilnių ir sutikęs seną pažįstamą, Kostas atgauna miesčionišką laisvumą. Vakarą jis praleidžia restorane gurkšnodamas stipriuosius gėrimus, mėgaudamasis merginų dėmesiu ir šokti viliojančia muzika. Apsvaigęs nuo gyvenimo ir vienam vakarui atgautos laisvės, jis išsišiepęs iki ausų sukasi šokių aikštelėje – šiame kadre įamžinama poeto svajonė. Kaipmat paaiškėja, kurią pusę jis pasirinks. Tačiau realistiškai atkuriamos istorinės asmenybės gyvenimo situacijos leidžia pasimatuoti laikotarpio kostiumą, užduoda moralinį retorinį klausimą, ar daugelis nepriklausomybės kartos atstovų nepasirinktų to paties.
Sovietmetį palaidojus atmintyje, apie komplikuotą pokario kovų laikotarpį norisi pradėti šnekėti be ideologinės cenzūros. Bene garsiausias šį sunkmetį aptariantis filmas – Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965). Kino juosta apie brolius Lokius, keršijančius partizanams už tėvo mirtį, buvo sukurta „ant karštųjų“, kai kovų su miškiniais žaizdos dar nebuvo užgijusios, o filmo turinys turėjo pereiti griežtą reviziją. Tad „Niekas nenorėjo mirti“ to meto problematikos negvildena, apie tai tik išraiškingai tylima. Nepriklausomybės laikotarpio kine realistiškai narplioti 6-ojo dešimtmečio istorinę situaciją ėmėsi kino režisierius Šarūnas Bartas „Sutemose“ (2019), kuriame siekiama partizanų likimą deheroizuoti. Bet štai praėjus beveik šešiasdešimčiai metų nuo Žalakevičiaus filmo režisieriai Vytautas V. Landsbergis ir Giedrius Tamoševičius neišvengia ideologinių klišių ir „juoda–balta“ pasaulio kūrimo.
Po nuotaikingo partizanų sambūrio Kostas lieka nakvoti ant miško paklotės. Švintant prasideda pasalūniška sovietų ataka, priverčianti rašytoją porą naktų slėptis sutrešusiame bunkeryje. Operatorius Vytautas Plukas gęstančios saulės šviesų paletės spinduliais, krintančiais ant įkalintųjų aklinoje tamsoje, sumaniai įvaizdina bunkerio erdvės klaustrofobiškumą, psichologinį „slėgį“. Vien iš partizano Tauro pasakojimo apie žmonos mirtį tampa aišku, kad kito kelio jam nebuvo. Beprasmybės krislelis sušmėžuoja jo balse, tačiau tuoj pat yra užgožiamas patriotinio pasakojimo apie tyrą ir nemarią viltį. Moralinė atskirtis tarp nuogo kumščio nevengiančių sistemos valdomų sovietų pareigūnų ir pernelyg optimistiškai nusiteikusių, laisvės idėja užsikrėtusių partizanų – lyg pragaištinga praraja, paskandinantį bet kokią Kosto vidinio konflikto pretenziją į daugiasluoksniškumą.
Persikraustęs į provinciją, garsusis poetas imasi mokytojauti. Mažiems vaikams deklamuojant žymaus sovietmečio rašytojo eiles apie Lenino saulę, sumaniai išdidinamas raudonosios propagandos mechanizmas. Viename kadre mergaitė žygiuoja eisenoje, akmeniniu veidu plyšaudama Kubilinsko eilėraštį, kitame, vykstant mokyklos spektakliui, vaikai mediniais šautuvais šaltakraujiškai „nušauna“ klūpančius klasiokius užrištomis akimis, vaidinančius keturis komunarus. Visą filmą plėtojama per vaikus transliuojamos ideologinės poezijos linija pasiekia sukrečiantį finalą, kai bibliotekininkei nusišovus iš už lentynos išnyra mergaitė, tuščiu žvilgsniu primindama žiūrovams Kubilinsko „Ledinuką“ – eilėraštį, apibendrinantį filmo idėją ir Kubilinsko gyvenimo tragizmą. Eilėse kuriama šalčio karalystė apibūdina pagrindinio veikėjo Kosto pasaulėžiūrą: jis nekvestionuoja savo į tėvynės išdavystę, „parsidavimą“ vedančio elgesio, svarbiausia – šlovė ir garbė, kuri ateis po to. Kostas puikiai suvokia, kad ledo rūmuose, kuriuos valdo negailestingas Senis Šaltis, išlošti galima tik mąstant apie save. Ir jis neklydo.
