Kinas
Danija – šalis, į platųjį pasaulį išleidusi ne vieną skandalingą, išskirtinio braižo kino režisierių. Tarp jų – avangardinio kino manifesto „Dogma 95“ paskelbėjas Thomas Vinterbergas, jo bendraautoris Larsas von Trieras ir stilingo žiaurumo meistras Nicolas Windingas Refnas, neseniai sukūręs šešių serijų mistinę kelionę po Kopenhagos kriminalinį pasaulį „Kopenhagos kaubojus“ („Copenhagen Cowboy“, Danija, 2022–2023) žiūrimiausiai pasaulyje namų kino platformai „Netflix“. Serialo pasakojimas klajoja pasakų, viduramžių mitų paraštėse, kartais nuklystama į siaubo istorijos žanrą.
Nežemiškų galių turinti mergaitė Miu (Angela Bundalovic) patenka į nelegaliai Danijoje gyvenančių serbų ir albanų bendruomenę. Jos užduotis – padėti vyresnio amžiaus moteriai Roselai (Dragana Milutinovic) pastoti už pinigus. Mat Miu turi galių sunaikinti arba išgelbėti žmonių gyvybes. Tačiau Rosela praranda vaisių ir atiduoda Miu savo broliui Andre (Ramadan Huseini) dirbti prostitute viešnamyje. Miu išsilaisvina ir pabėga. Taip prasideda ilga keršto ir noro pažinti savo praeitį vedama protagonistės kelionė.
Refno režisūros stilius, tematika išlaiko vientisumą nuo pat pirmosios „Narkotikų prekeivio“ („Pusher“, 1996) trilogijos dalies, išplukdžiusios jį į pasaulinius kino vandenis. Esminis bruožas, paverčiantis jo filmus kontroversiškais, – nepataikavimas auditorijai. „Kopenhagos kaubojus“ tik išryškina režisieriaus per daug metų prisijaukintą, ne visiems suprantamą ar priimtiną melancholišką ir vizualiai, bet ne verbaliai ekspresyvią kino kalbą. Dialogų stygius serialo pradžioje pabrėžia svarbias detales. Miu stebint Roselos ir jos po padu prispausto vyro Sveno (Per Thiim Thim) lytinį aktą vietoj Sveno aimanų girdime kiaulės kriuksėjimą ir žviegimą. Tai ne tik atskleidžia Miu požiūrį į porą, bet ir apibūdina Sveną kaip veikėją iškalbingiau nei dialogai.
Ankstesniuose Refno filmuose „Tik Dievas atleidžia“ („Only God Forgives“, 2013) ir „Neoninis demonas“ („The Neon Demon“, 2016) gausiai naudojamas ryškus rausvų, violetinių ir mėlynų spalvų apšvietimas kuria erdvės tarp sapno ir realybės atmosferą. „Kopenhagos kaubojuje“ pamažu nugrimztama į tikrą košmarą, tad neonine gama žėrinčio apšvietimo dar daugiau. Stambaus plano kadruose rodant pagrindinę veikėją abstrakčioje švytinčioje erdvėje, pabrėžiamas jos antžmogiškumas, o Miu ir pono Čiango (Jason Hendil-Forssell) kovos scenoje, turinčioje ne vieną panašumą su „Tik Dievas atleidžia“ finaline dvikova, neoninė spinduliuotė aštrina tarp veikėjų pakibusią neapykantą. Energingų spalvų, keliančių asociacijas su 10-ojo dešimtmečio ir kosmoso, ateities technologijų estetika, dominavimas tarytum tampa tylos, retkarčiais pertraukiamos technomuzikos, ir lėto ritmo kompensacija. Viena yra mėgautis kino kalbos rafinuotumu prikaustančiu poros valandų trukmės Refno filmu, bet kai veiksmas vystosi ištisas šešias, tos pačios priemonės, kėlusios tiek susidomėjimo, pradeda nebeveikti.
Kita įsimintina kino kalbos ypatybė seriale – nuolat pasikartojantys 360 laipsnių kadrai, kai kamera sukasi apie savo ašį, tarsi būdama pačiame įvykių centre. Pavyzdžiui, Nicklaso (Andreas Lykke Jørgensen) gimtadienio dovanos išpakavimo scenoje kelis kartus lėtai apžvelgiama kambario erdvė, parodant tėvų reakcijas į sūnaus judesius ir sustingusio laiko efektą. Kameros kaip centrifugos į sceną įmetamas žiūrovas įpareigojamas nenusisukti ir gerai įsižiūrėti į nusikalstamo pasaulio portretus. Tarsi keliant klausimą, ar išvaizda išduoda bent menkiausią užuominą apie kraupias mintis ir juodus darbus.
Ironiška, kad daugiausia matoma serialo veikėja Miu yra paslaptingiausios kilmės, neįskaitomų jausmų. Vėlesnėse serijose senas mergaitės pažįstamas teisininkas, buvęs gangsteris Miroslavas (Zlatko Burić) prasitaria apie Miu prigimtį. Jis pasakoja pažinojęs jos mamą, kuri mirė nuo maitinimo krūtimi. Dauguma šneka, kad Miu – mirties angelas, nors pradžioje ji pristatoma kaip sėkmę teikiantis amuletas. Visą serialą lydima nepatikimų gandų apie savo prigimtį, Miu savo tapatybės taip ir neatskleidžia. Tik pačioje pabaigoje sužinome, kad ji ne viena tokia ypatinga, kai miškuose ją sekti pradeda būrys kitų ta pačia mėlyna uniforma su kardo emblema dėvinčių mergaičių. O atkeršyti už brolio išniekinimą pasiųstos Rakelės (Lola Corfixen) raudonas kostiumas užsimena apie dviejų skirtingos prigimties genčių su antgamtinėmis galiomis kovą dėl išlikimo.
„Kopenhagos kaubojus“ – tai nelegalių veiklų ir jomis užsiimančių žmonių Kopenhagoje paveikslas, kurio bendru vardikliu tampa antgamtinių galių turinti mergaitė Miu. Veikėja kviečia į krauju suteptą pasaulį, kuriame susiduria tikrovė ir iliuzija, o kiekvienas sutiktas nepažįstamas paženklintas nuodėme. Nors pabaigoje aiški pretenzija į antrą sezoną, sunku pasakyti, ar fantasmagoriškai savitas Refno braižas, ypač serialo formato, patenkins „Netflix“ auditorijos lūkesčius. Nebūtų keista, jei serialas taptų didžiule ekonomine nesėkme ir režisierius vėl grįžtų prie išbandyto formato – ilgametražio filmo.
