Kinas
„Man viskas gerai“ (Lietuva, 2021) – antras režisieriaus Ernesto Jankausko ilgametražis vaidybinis filmas. Gerokai užtruko, kol filmas pasiekė Lietuvos kino teatrų ekranus, tačiau po pandemijos bandančiame atsigauti ir su naujais psichikos sveikatos iššūkiais susiduriančiame pasaulyje jis neprarado savo aktualumo.
Filmas prasideda chaosu – stebime naktinę audrą vidury jūros ir joje skęstančią vienišą moterį. Scenai pasikeitus ir veiksmui persikėlus į modernią laboratoriją, netrunki suprasti, kad anksčiau matyti vaizdai – pagrindinės filmo veikėjos Marijos (Gabija Siurbytė) patirto panikos priepuolio vizualizacija. Jų filme netrūksta – Marijos pasaulį paralyžiuojantys panikos priepuoliai yra simptomas, turintis gerokai gilesnes ištakas. Todėl filmo režisierius su scenarijaus autore Birute Kapustinskaite (bendraautoriai Ernestas Jankauskas ir Gabija Siurbytė) žiūrovą veda per neramų Marijos vidinį pasaulį, ieškodami jos ligos priežasčių ir būdo pasveikti.
Marija – jauna neuromokslininkė, kartu su kolegomis jau ne vienus metus tyrinėjanti prie savidestrukcijos privedančią pelių elgseną. Moteris į savo asmeninę ir darbo aplinką sugrįžta po dviejų mėnesių pertraukos. Ji visiems pasakoja, kad laiką leido tolimame Indijos paplūdimyje, tuo keldama artimųjų ir kolegų nepasitenkinimą – kur matyta mesti svarbų darbą dėl atostogų? Niekas neįtaria, kad iš tiesų laiką ji leido psichiatrijos klinikoje.
Marijos sugrįžimas nėra lengvas – tuoj pat užgriūva savų ir svetimų rūpesčių lavina. Kolega Karolis (Donatas Šimukauskas) pašalina ją iš projektą vykdančių tyrėjų sąrašo. Namie pasitinka mylimasis dirigentas Paulius (Andrius Paulavičius), kuris iš tiesų yra egocentrikas, nesuprantantis, kam galėtų būti svarbus Marijos tyrimas ir kodėl ji vis dar nenori šeimos. Ligoninėje po šlaunikaulio operacijos gulinti akademikė motina (Nelė Savičenko) kaltina dukrą neatsakingai (kokia gėda prieš akademinę bendruomenę!) apleidus kelerius metus trukusį projektą. Brolio (Marius Repšys) šeima byra, o dukterėčia Anelė (Mija di Marco) kaip tik žengia į maištingą paauglystę – susikalbėti su ja tampa vis sunkiau. Marija stengiasi padėti ir įtikti kiekvienam pamiršdama save, bet jos pastangos – bevaisės. Netrukus į Marijos gyvenimą sugrįžta ir panikos priepuoliai.
„Man viskas gerai“ – tai frazė, kuria Marija kone automatiškai atsako kiekvienam paklaususiam, kaip ji jaučiasi. Tačiau akivaizdu, kad už lakoniško mandagumo slepiasi ne tik noras nuraminti aplinkinius bei save, bet ir baimė pasirodyti pažeidžiamai ir netobulai. Juk Marija, sėkmės lydima darbe, turinti mylimą vyrą, didelę šeimą, tikrai neturėtų jaustis nelaiminga. Neabejoju, kad bent dalis žiūrovų stebėdami Mariją, kuri nuolat turi kam nors – šeimai, partneriui, mokslininkų bendruomenei, sau – kažką įrodyti, lengvai atpažins save. Filmo kūrėjai puikiai perteikia šeimos (ir apibendrintai – visuomenės) modelį, pagal kurį viskas turi būti tobula, o baisiausia, kas gali nutikti, – tai nepateisinti svetimų ir savų, dažnai neadekvačių, lūkesčių. Marija patiria nuolatinį spaudimą būti tobula – tobula darbuotoja, tobula dukra, tobula partnere. Nepateisindama keliamų lūkesčių ji jaučiasi kalta ir nepakankamai gera, kad būtų mylima ir priimta, o tai savo ruožtu iš naujo įsuka ydingą panikos priepuolių ratą.
Filme matomi panikos priepuoliai – Marijos fantazija. Jos realybės suvokimas staiga išsikreipia, milžiniškų guminių ančiukų, inkvizitorių ir apokalipsės raitelių pilnų vizijų vaizdiniai sutirštinti, hiperbolizuoti, net balansuojantys ties grotesko riba. Nežinia, ar toks ir buvo režisieriaus tikslas (panikos priepuolis juk neturėtų būti juokingas?), tačiau pasaulį staiga užliejanti spalvinių ir garsinių stimulų gausa, kontrastuojanti su tylia, net anemiška Marijos kasdienybe, leidžia suprasti, ką išgyvena jauna moteris.
Laboratorijoje Marijos auginamos kelių kartų pelės, pasiekusios tam tikrą vystymosi tašką, nustoja veistis, rūpintis jaunikliais, juos mylėti ir galų gale ima vienos kitas naikinti. Nesunku suprasti, kad šios pelės – sumažintas jos pačios šeimos modelio ekvivalentas. Filmo pradžioje Marijos papasakoti faktai apie niūrią laboratorinių pelių ateitį po truputį skleidžiasi realiame jos gyvenime. Tol, kol Marija pati suvokia analogiją ir galų gale randa būdą užkirsti kelią iš pažiūros neišvengiamai apokalipsei. Deja, toji paralelė, per filmą suvokta ir paties žiūrovo, atrodo pernelyg paprasta, kad taptų kulminacine filmo scena, kai Marija, įsiveržusi į šventinę šeimos vakarienę, išdėsto savo atlikto tyrimo rezultatus. Siužetas rutuliojasi viena tiesia linija ir suvoktas paprastumas trikdo – trūksta besiskleidžiančių potemių, antro dugno.
Po kulminacinės scenos įvyksta Marijos katarsis, su šeimos nariais užmezgami nauji ryšiai ir suvaldomi vidiniai demonai – bent kuriam laikui. Tik ar tikrai viskas taip lengva? Sunku atsikratyti ir įspūdžio, kad „Man viskas gerai“ – ne tik vienos linijos, bet ir vieno veikėjo filmas. Greta Marijos pasirodantys veikėjai atrodo neišvystyti – tarsi būtų tik įrankiai jos baimėms ir būsenoms formuotis. Despotas mylimasis Paulius ir nuolat savo lūkesčius į dukrą projektuojanti motina – vienplaniai personažai. Kas juos, ypač motiną, padarė tokius? Ar tai – iš kartos į kartą perduodami lūkesčiai (Marijos močiutė (Elvyra Žebertavičiūtė) nevengia priminti, kad mokslininku gali būti tik tada, jei esi genijus, kitu atveju geriau eiti gimdyti vaikų), kai kiekvienas naujas šeimos narys jaučiasi vis mažiau mylimas, geras ir reikalingas?
Iš tiesų „Man viskas gerai“ – gana paprastas filmas. Jis kalba apie visuomenėje gajų spaudimą pateisinti artimųjų lūkesčius ir baimę pripažinti, kad viskas yra ne taip, kaip norėtum. Apie meilės sau ir kitam trūkumą. Tačiau kartais paprasti sprendimai ir būna geriausi (kaip nutiko ir su Marijos pelytėmis, kurių likimo nepakeitė įmantrios neuroendokrininės manipuliacijos). Ir kartais tas priminimas – kad būtum geras ir reikalingas, nereikia būti tobulam, užtenka mylėti save ir kitą – yra būtent tai, ką reikia išgirsti.
