Kinas
Damieno Chazelle’o „Babilonas“ („Babylon“, JAV, 2022) prasideda simboliškai: į Holivudo magnato vakarėlį vežamas dramblys išsituština tiesiai ant savo prižiūrėtojo, o išeinamoji dramblio anga rodoma stambiu planu. Tris valandas trunkančiame filme angos, dugno, purvo motyvą režisierius derins su begaline savo herojų meile kinui, sugebančiam ir juos, ir žiūrovus perkelti į kitą – svajonių pasaulį. Jie tiki, kad kinas žadina jausmus ir leidžia susitapatinti su ekranu, todėl nori būti jo dalimi.
Chazelle’as (jis yra ir scenarijaus autorius) „Babilone“ atskleidžia kelių tokių personažų likimus. Su jais susipažįstame tame pačiame magnato vakarėlyje. Šis rodomas kaip milžiniška orgija, kurios varomoji jėga – seksas ir įvairūs narkotikai. Iš bene tūkstančio pusnuogių kūnų, besiraitančių šokio ar geismo ritmu, režisierius išskiria magnato padėjėją Manuelį Toresą (Diego Calva), Holivudo garsenybę Džeką Konradą (Brad Pitt), juodaodį saksofonininką Sidnį Palmerį (Jovan Adepo) ir šviesiaplaukę Nelę LaRoi (Margot Robbie), kuri tiki, kad yra žvaigždė, nors dar nespėjo nusifilmuoti nė viename filme. Bet vakarėlyje kažkoks įtakingasis pastebės jos šokį, ir kitą rytą Nelė atsidurs filmavimo aikštelėje. Ten pat atsidurs ir apie kiną svajojantis Manuelis, paryčiais netikėtai tapęs Konrado asistentu. Netrukus jie abu padarys karjerą, taps draugais, bet Manuelio meilė Nelei liks be atsako.
Manuelio ir Nelės santykiai Chazelle’ui yra pretekstas parodyti istorinį virsmą: filmo veiksmas apima 1926–1932 metus, kai kinas iš nebylaus tapo garsinis, o Holivude įsigalėjo griežta cenzūra, dar vadinama Hayso kodeksu. Chazelle’as, matyt, įsitikinęs, kad pagrindinių personažų likimai išsamiai atspindi permainų kontekstą. Bet kiekvienas filme pasirodantis personažas yra lyg dėlionė, sudurstyta iš skirtingų likimų. Tarkime, Konradas – tai ir Johnas Gilbertas, ir Chaplinas, ir dar bene dešimt 3-iojo dešimtmečio kino žvaigždžių, kurių karjerą drastiškai nutraukė garso kine atsiradimas. Nelės prototipų net daugiau, juk nesuskaičiuosi, kiek likimų pražudė ne tik garsas, bet ir šlovės troškimas, alkoholis, narkotikai, būtinybė slėpti seksualinę orientaciją ar godūs tėvai.
Tačiau gausios nuorodos į realius likimus, deja, nepaverčia personažų gyvais žmonėmis. „Babilone“ jie taip ir lieka Holivudo ydų ar problemų iliustracija, leidžiančia režisieriui nutiesti nematomą tiltą į jo dabartį. Be sovietinių kritikų pamėgtu terminu sobiratelnyj obraz (apibendrintas herojus) įvardijamų personažų, „Babilone“ yra ir autentiškais vardais vadinamų veikėjų, pavyzdžiui, Irvingas Thalbergas ar Louella Parsons, bet jie dažniausiai pasirodo tik epizoduose, nors Chazelle’as ir čia nenuoseklus: už režisierės Rut Adler (Olivia Williams), kurios filmuose vaidina Nelė, gali būti tik Dorothy Arzner – vienintelė tada Holivude dirbusi moteris režisierė. Tik kad „Babilone“ eklektiška viskas – ir kostiumai, ir muzika, ir stilius.
Suprantu, kad šie priekaištai nerūpi Holivudo istorija nesidominčiam potencialiam filmo žiūrovui, bet jie daug pasako apie Chazelle’o požiūrį į kino istoriją. Kartais gali pasirodyti, kad beveik kiekvienoje scenoje pabrėždamas savo herojų seksualumą ar polinkį prie narkotikų, alkoholio, azartinių žaidimų, Chazelle’as tarsi antrina reikalavusiems panaikinti Holivudą 3-iojo dešimtmečio dorybės saugotojams, net iš bažnyčių sakyklų draudusiems žiūrėti Los Andžele pagamintus filmus. Chazelle’as lyg ir bando apsiginti nuo panašių įtarimų, rodydamas aukštuomenės vakarėlį kaip dviveidžių, iš aukšto žiūrinčių į menininkus, susibūrimą, kurio kulminacija tampa Nelės vėmalai ant savimi patenkintų elito veidų.
Gaila, kad liko neišplėtota garsaus juodaodžio saksofonininko Sidnio Palmerio, kuris pasijunta pažemintas ir nesitaikstydamas su rasizmu savo noru palieka Holivudą, linija. Kita vertus, ji, nors ir trumpa, yra nuosekliausia. Gaila gerų aktorių, ypač Margot Robbie, – jie priversti vaidinti ne herojų dramą, ne jų iliuzijų žlugimą, bet tik kulminacinius pasakojamos istorijos momentus. Toks įspūdis, kad režisieriui herojai įdomūs tada, kai patenka į didžiausios įtampos situaciją, kai patiria orgazmą, apsvaigimą, triumfą, baimę ar mirties grėsmę. Kartais jis lyg ir supranta, kad Nelės grumtynės su gyvate ar susitikimas su išprotėjusia motina, Manuelio kelionė su gangsteriu į pogrindinių „pramogų“ požemius, kurių žvaigždė – žiurkes ryjantis stipruolis, nelabai ką turi bendro su filmo tema, tada grįžta prie istorijos ir rodo ilgą epizodą apie tai, su kokiomis problemomis susidurdavo pirmųjų garsinių filmų kūrėjai, bet ir vėl užbaigia epizodą emociniu kirčiu – operatoriaus mirtimi nuo šilumos smūgio.
Kita vertus, šis epizodas lyg ir perpasakoja tai, ką daug grakščiau klasikiniame miuzikle „Dainuoju lietuje“ („Singin' in the Rain“, 1952) parodė gyvi tų permainų liudininkai Gene’as Kelly ir Stanley Donenas. Nuorodų į šį filmą „Babilone“ yra ir daugiau, jo seanse atsidurs po ilgos pertraukos Los Andžele apsilankęs Manuelis. Panašios scenos leidžia Chazelle’ui postmodernistiškai interpretuoti kai kurių garsių filmų epizodus, kad ir tvirtinti, esą iš kinės Fei (Li Jun Li) dainos magnato vakarėlyje gimė Josepho von Sternbergo „Maroko“ („Morocco“, 1930) ir vilkinčios smokingą Marlene Dietrich triumfas, ar Manuelio ir Nelės akimis pamatyti gigantišką filmavimo aikštelę, kurioje vienu metu filmuojama daug skirtingų filmų. Kartais „Babilonas“ pradeda priminti Michelio Hazanaviciaus „Artistą“, kur panašaus į Džeką Konradą personažo istorija parodyta daug švelniau, ar net ankstesnį paties Chazelle’o filmą „Kalifornijos svajos“, rodantį iš esmės tokias pat kaip Manuelio ar Nelės iliuzijas. Tačiau ir pastarasis Chazelle’o filmas, ir jo „Pirmasis žmogus“ savaip polemizavo su Holivudo stereotipais, o „Babilonas“ – tik dar vienas šimtmetį gyvuojančių legendų perpasakojimas, nors režisierius ir stengiasi prilygti Martino Scorsese „Aviatoriui“.
Regis, Chazelle’as daug skolinosi iš skandalingos Kennetho Angero knygos „Hollywood Babylon“. Angeras, Holivudo kostiumininkės anūkas, vaikystėje vaidinęs ne viename filme, pokario metais tapo vienu pirmųjų JAV pogrindžio filmų kūrėjų. Knygą skaičiau senokai, bet iki šiol prisimenu nemalonų salsvą paskalų prieskonį.
Priešingai nei Quentinui Tarantino, savo filmuose neslepiančiam tamsiųjų Holivudo pusių, bet suvokiančiam, kad tai taip pat jo giliosios savasties dalis, Chazelle’ui Holivudo istorija yra tik vis dėlto iki galo nesuformuluotų apmąstymų apie kino galią pretekstas. Tai liudija ir „Babilono“ pabaigoje pasirodantys negrabiai sumontuoti Luiso Buñuelio, Karlo Theodoro Dreyerio filmų, kitų šedevrų fragmentai ir net garsioji Godard’o „Savaitgalio“ pabaiga – kadras „Fin du cinema“. Bet kinas nesibaigia, ir apie tai vienoje įspūdingiausių „Babilono“ scenų Konradui kalba Jean Smart suvaidinta žurnalistė, sakydama, kad po šimto metų kas nors žiūrės filmą, kuriame aktorius vaidina, ir jis vėl bus gyvas.
