Pakeleiviai

Šiais metais įprasta „Scanoramos“ konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“ transformavosi į „Europos blyksnius“ ir išplėtė savo horizontus. Formatas liko tas pats – tai trumpametražiai pradedančiųjų Europos režisierių, vis dar studentų ar tik neseniai studijas baigusių, filmai. Tradiciškai į programą pateko ir lietuvių (arba lietuviški) filmai.

Stebint pastarųjų metų tendencijas atrodo, kad pradedančiuosius lietuvių kūrėjus domina kelio filmo žanras, – šių metų programoje tokių net du. Danieliaus Minkevičiaus „Šokis“ (Lietuva, 2022) buvo baigiamasis režisūros bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje darbas. Sūnus (Saulius Ambrozaitis) pasitinka tėvą (Aleksas Kazanavičius) oro uoste. Trumpa kelionė automobiliu per Vilnių taps ir jų santykių katalizatoriumi. Žiūrovas nežino, kokia tėvo ir sūnaus santykių priešistorė, tačiau jų susvetimėjimas, nutolimas, negebėjimas bendrauti akivaizdus net ir be skurdžių tarpusavio dialogų. Minkevičius profesionaliai konstruoja savo filmo veikėjų santykių dinamiką: nuo neutralios pradžios iki palengva augančios įtampos ir kulminacinės scenos – fizinio dviejų vyrų konflikto. Pasirinkta miesto – naktinio, žiburių ir stiklo atspindžių pilno, neretai tuščio Vilniaus – erdvė atliepia filmo veikėjų būseną. Nei tėvas, nei sūnus nebegeba bendrauti verbaliai – negrabiai parinkti žodžiai tik dar labiau juos atitolina. Negebėjimas komunikuoti kelia jų sumišimą, pyktį, todėl pasirinktas fizinis konfliktas tampa natūraliu santykių išeities tašku. Finalinė šokių scena atvira interpretacijoms: galbūt ji reali, galbūt – tik fantazijos vaisius. Tačiau, vėlgi, simboliškai ji neverbali, susitikimas šokių aikštelėje ir judėjimas vienu ritmu teikia vilčių, kad tėvas ir sūnus savo santykių kelionės dar nebaigė.

Kelio filmas – ir režisieriaus Arno Balčiūno „Blausos“ (Lietuva, 2022), pripažintas geriausiu lietuvišku „Europos blyksnių“ programos filmu. Vidury nakties jauna mergina Livija (Ieva Kaniušaitė) įsėda į pavežėjo Leono (Arvydas Dapšys) vairuojamą automobilį ir prašo nuvežti iki traukinių stoties, o pakeliui sustoti dar vienoje vietoje. Taip prasideda jųdviejų kelionė. „Blausos“ – uždaras ir atmosferiškas filmas, puikiai perteikiantis režisieriaus išsikeltą užduotį atskleisti vienatvės jauseną. Dėl koncentravimosi į vidinį personažų pasaulį simboliškai ir erdvė, supanti automobilį, filme beveik nėra matoma – už langų matyti tamsa, užmiestis, išsilieję kontūrai. Priešingai nei „Šokyje“, filmo protagonistų santykiai nėra paremti konfliktu, veikiau tai jų abiejų kelionė į save, kviečianti permąstyti savo pačių būtį ir santykius su artimaisiais, – nesunku suprasti, kad du atsitiktiniai pakeleiviai vienas kitame gali įžvelgti prarasto tėvo ir dukters figūras.

Režisieriaus Nuruzzamano Khano „Prieš karą ir pandemiją buvo meilė ir blakės“ (Lietuva, 2022) – vienintelis dokumentinis filmas. Tai taip pat kelionė, tik kiek kitokia – žiūrovas kartu su režisieriumi keliauja per jo užfiksuotus prisiminimus apie santykius ir meilę. Dar prieš prasidedant pandemijai filmo režisierius su savo mergina Akvile apsistoja Bangladeše. Jis filmuoja jų gyvenimą, tik, priešingai, nei būtų galima tikėtis, meilę pro rožinius akinius čia keičia poros buitis ir kasdieniai rūpesčiai: moterų dušas nenori veikti, o merginos kūną ima kandžioti iš nežinia kur lovoje atsiradusios blakės. Ir ji visai neatrodo laiminga ar įsimylėjusi. Filmas – tai ištrauka iš poros gyvenimo. Kaip ištrauka jis puikus – ironiškas žvilgsnis į save iš šalies nepakenkė niekam, ir neabejotinai užfiksuotose akimirkose kažkas atpažins save. Bet kaip filmui jam trūksta istorijos: įžangos, vystymo, apibendrinimo – to, kas filmą daro filmu, o ne škicu. Ir apsilankymas pas visažinį aitvarų profesorių, teigiantį, kad svarbiausia sėkmingų santykių sąlyga – duoti vienas kitam erdvės, filmo neišgelbės. Jaunosios poros santykių, regis, taip pat.

Režisierių Beatričės Bukantytės ir Rastko Novakovičiaus „Kaprizas“ (Lietuva, 2022) nufilmuotas nebyliojo kino maniera. Filmo forma įgyvendinta tiksliai, nors skaitmeninio formato sterilumas ekrane ir fone girdimo juostos triukšmo disonansas kiek trikdo. Tiksliai atkurta laikmečio ir žanro stilistika, mizanscenos, operatoriaus darbas, garso takelis, net žodinės užsklandos – į verbalinių struktūrų išraiškų paiešką veikiausiai įdėta daug darbo. Įdomi ir pati mintis: į kavinę „Cafe Cleopatra“ renkasi vienišiai, dėl savo charakterio ypatybių nenorintys arba negalintys užmegzti santykių su kitais žmonėmis. „Kaprizas“ – savotiška šių ekscentrikų, keistuolių galerija: keisčiausi pasiteisinimai ir požiūriai surinkti į penkiolikos minučių filmą. Vis dėlto manieringumo, užsižaidimo forma filme daugiau nei turinio. Nuskambančios kadre pasirodančių žmonių istorijos taip ir nėra išplėtojamos. Paviršutiniška jų kiekybė vargina, ir netrukus, vienai dūsaujančiai damutei keičiant kitą, visi filmo veikėjai ima darytis vienodi, ir, deja, nelabai įdomūs – ekscentrika taip pat reikalauja dozavimo.