Kinas
Karo negandų fone vienas kitą atradę Davido O. Russello filmo „Amsterdamas“ („Amsterdam“, JAV, Japonija, 2022) herojai mėgsta dainuoti improvizuotą nesąmonių dainelę – melodiją lydi jokios prasmės ir tarpusavio ryšio neturinčių žodžių kratinys. Ironiška, kad ši dainelė tinka ir pačiam „Amsterdamui“ apibendrinti: rinktinių kino žvaigždžių, įspūdingų XX a. 4-ojo dešimtmečio miesto vaizdų ir viena kitą vejančių temų pilnas filmas primena ambicingą, bet beprasmį kratinį.
Pirmasis filmo pusvalandis žada intriguojančią kriminalinę istoriją. Atsiduriame 1933 metų Niujorke ir susipažįstame su pagrindiniais šio filmo herojais – Pirmojo pasaulinio karo veteranais gydytoju Bertu (Christian Bale) ir advokatu Haroldu (John David Washington). Į du draugus su pagalbos prašymu kreipiasi neseniai mirusio pulkininko duktė (Taylor Swift) – moteris įsitikinusi, kad iš Europos parvykusio tėvo mirtis nebuvo natūrali. Duetas imasi darbo, tačiau netrukus žuvus ir pačiai dukteriai įtarimai dėl jos mirties krinta ant teisybės ieškojusių Berto ir Haroldo. Kartu su karo laikų drauge, slaugytoja Valerija (Margot Robbie) trijulė ne tik seka tikrųjų žudikų pėdsakais, bet ir atskleidžia vieną politinių JAV konspiracijų, galėjusių pakeisti pasaulio istoriją. Galbūt čia reikėtų paminėti, kad pogrindiniai planai JAV pakeisti Rooseveltą prezidentu, simpatizuojančiu nacistiniam Europoje įsitvirtinančiam režimui iš tiesų egzistavo, tačiau pagrindiniai filmo veikėjai – išgalvoti.
Filmo pradžia varijuoja tarp film noir stilistikos ir absurdo komedijos, lyg kviesdama žiūrovą į intelektualesnį žaidimą su kino klišėmis. Bet pirmas įspūdis apgaulingas: žanro užuomazgų netrukus nelieka – negelbėja net operatoriaus Emmanuelio Lubezki pastangos kurti atmosferą, su kiekviena scena ekrane pasipila vis daugiau naujų, ekscentriškų personažų, o temų spektras plečiasi apleidžiant pagrindinę siužeto liniją. Pažiūrėjus filmą lieka tik vienas klausimas – apie ką jis iš tiesų turėjo būti?
Dalis veiksmo vyksta praeityje. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnaudami Prancūzijoje, Bertas ir Haroldas vietinėje ligoninėje pirmą kartą sutinka Valeriją. Keistoka trijulė iš karto sulimpa ir, už nugaros palikusi fronto liniją, įsikuria Amsterdame. Apsistoję Valerijos bute, pilname keistų meno kūrinių – rentgeno nuotraukų, muliažų ir skulptūrų iš kulkų skeveldrų, jie pasineria į bohemišką ir nerūpestingą gyvenimą. Sudaro ir amžinos draugystės paktą, kuriam, žinoma, lemta būti sulaužytam. Trijulės laimė trapi, tačiau Amsterdamas tampa miestu, kuriame menas jiems padeda nugalėti patirtus karo sunkumus. Iš čia, žinoma, kyla ir filmo pavadinimas – karo sukrėsti veikėjai nuolat jaučia neilgai trukusios utopijos ilgesį. Tik pasirinkimas atrodo gana keistas, kai kažkur filmo veikėjų fone vis dar šmėkščioja kriminalinė istorija, turėjusi būti filmo epicentru. Tad vienoje siužeto pusėje turime paslaptingą žmogžudystę ir politinę konspiraciją, kitoje – filmą apie draugystę. O kartu – ir dvi filmo pabaigas, susijusias su kiekviena tema. Jos dar labiau glumina ir peršasi išvada, kad pagrindinė filmo idėja tiesiog neišgryninta, paliekanti patį filmą be aiškios tapatybės.
Bertas – karo veteranas, kenčiantis nuo patirtų traumų ir skausmo, ir ne tik fizinio, kurį primena nuolat dėvimas nugaros korsetas. Grįžęs į Niujorką jis gydo savo likimo draugus, pats eksperimentuoja su vaistais nuo skausmo ir kuria protezus kariams, kurių veidas buvo negrįžtamai sužalotas. Protezai čia – lyg prarastos tapatybės simboliai, ją ir bando sau bei kitiems sugrąžinti Bertas. Bet kadre pasirodo nuolat iškrintanti jo stiklinė akis – tarsi priminimas, kad praeitis visada bus šalia. Vis dėlto neatrodo, kad ši ištisos kartos tragedija įdomi pačiam režisieriui – supaprastintas personažas neturi erdvės atsiskleisti. Kaip ir Valerija, laisvos dvasios šiuolaikinė, emancipuota moteris, ar Haroldas, juodaodis advokatas, nuolat primenantis apie dar neišnykusį rasizmą.
Greta pagrindinius vaidmenis atliekančių aktorių pasirodo Robertas De Niro, Anya Taylor-Joy, Rami Malekas ir kitos Holivudo žvaigždės. Sąrašas, žinoma, įspūdingas, tačiau daugėjant veikėjų, kažkodėl visada pasirodančių poromis, istorijai dažnu atveju tai nieko nesuteikia. Visi jie turi keistą ar ekscentrišką bruožą, ir atrodo, kad režisieriui patys personažai įdomūs tiek pat, kiek Valerijos gaminami meno kūriniai: jie – keistenybės, skirtos trūkinėjančio ritmo siužetui užpildyti.
Iš daug žadančios pradžios „Amsterdamas“ po truputį virsta filmo veikėjų vaikščiojimu nuo durų iki durų. Puikus kino dailininko ir operatoriaus darbas padeda sukurti įspūdingą 4-ojo dešimtmečio Niujorko estetiką. Ji, kaip ir ekrane pasirodančios žvaigždės (profesionalios tiek, kiek leidžia ribotas scenarijus), tėra gražus paveiksliukas. Su kiekviena filmo minute chaoso ekrane vis daugiau – temų, veikėjų, žanrų prasme. Įtariu, kad būtent todėl visą tekstą režisierius sudeda į filmo herojų lūpas, pagrindiniu naratoriumi padarydamas Bertą. Ir kartu visai nuvertina žiūrovo gebėjimą suvokti filmą. Russellas, bandydamas sutalpinti kuo daugiau temų: kylančių diktatoriškų režimų grėsmę, karo paliekamas traumas, rasizmą, laisvę ir taikios utopijos ilgesį, net ir tai, kad istorija nuolat linkusi kartotis, negeba susieti jų į visumą ir pamiršta, kad svarbiausia filme – visavertis pasakojimas.
