Kinas
Kvailių laivo tropas apie valdžios ištroškusius nuodėmingus kvailius kultūros istorijoje žinomas nuo Platono laikų. Nekalbant apie ne tokį metaforišką reiškinį, kai protinę negalią turinčius visuomenės nepritapėlius viduramžiais laivais išplukdydavo tolimomis nežinomomis kryptimis, – viskas geresnės visuomenės vardan. Ši idėja (viena ar kita), regis, artima ir švedų režisieriui Rubenui Östlundui. Antrąją auksinę Kanų šakelę jam pelniusiame filme „Liūdesio trikampis“ („Triangle of Sadness“, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Vokietija, Turkija, Graikija, 2022) savo herojus Östlundas pasiunčia į kelionę kruiziniu laivu. Be bilieto atgal ir be galutinio kelionės taško, bent tokio, kokio būtų galima tikėtis iš kruizo, o ne iš pasmerktų kvailių laivo.
„Liūdesio trikampį“ sudaro prologas ir trys dalys. Pirmoje dalyje žiūrovas supažindinamas su modelių ir nuomonės formuotojų porele – Karlu (Harris Dickinson) ir jo mergina Jaja (Charbli Dean). Jie gražūs, jauni, stilingi ir neįtikėtinai paviršutiniški, ir jie žiūrovą lydės per visą filmą. Porą sutinkame prabangiame restorane – iš padavėjo gauta sąskaita netrukus įplieks tarp jų konfliktą: kuris turėtų mokėti už vakarą – tas, kuris pakvietė, tas, kuris daugiau uždirba, o galbūt tas, kuris yra vyras? Netikėtai centre atsidūrusi komunikacinė poros atrofija (kai jų darbas – komunikacija socialinėse medijose) tampa vienu iš daugelio „Liūdesio trikampio“ paradoksų. Situacinis humoras – verčiantis kvatoti ir kartu kiek nepatogus, kai eilinis poros mikrokonfliktas tampa diskusija apie jėgos ir finansinius santykius poroje, o tada kritika dvejopiems feminizmo standartams – ir šiame filme yra stiprioji Östlundo pusė.
Netrukus po to Karlo ir Jajos pora atsiduria kruiziniame laive – žinoma, kad būdami nuomonės formuotojai kelionę jie gavo už reklamą – tarp nepadoriai turtingų kelionės dalyvių. Jų pakeleiviai – rusų oligarchas Dmitrijus (Zlatko Burič), besididžiuojantis, kad „parduoda šūdą“ ir iš to puikiai uždirba, senų anglų pora, turtus susikrovusi iš minų ir rankinių granatų, ir milijonierius IT sektoriuje dirbantis vienišas švedas (kaip paprastai – niekas nesupranta, ką jis iš tiesų veikia). Laivo krypties taip ir nesužinome, tačiau akivaizdu, kad ji niekam nėra svarbi, – materialiai turtingų ir dvasiškai skurdžių žmonių kruize svarbiausia yra parodyti savo statusą.
Laivo socialinė struktūra puikiai atspindi socialinius sluoksnius ir yra Östlundo kuriamos visuomenės skerspjūvis. Viršutinio aukšto gyventojai – nuobodulio kamuojami ir santykį su realybe seniai praradę turtingieji kruizo keleiviai. „Mes visi lygūs!“ – sušunka rusų oligarcho žmona, priversdama laivo palydovę įlipti į sūkurinę vonią ir galų gale savo įgeidžiais sutrikdydama viso aptarnaujančio personalo darbą. Aukštu žemiau – kruizo palydovai, kuriems į galvas kalama, kad sakyti „ne“ jų aptarnaujamiems keleiviams nevalia ir kad nuo to priklausys uždirbti pinigai ir gauti arbatpinigiai. Žemiausiai, žinoma, kone dehumanizuota dirbančiųjų klasė, nuo esančiųjų aukščiau besiskirianti net ir odos spalva. Apokalipsė šioje fiktyvių deklaracijų apie lygybę ir tuščios socialinės medijos pasaulio struktūroje, žinoma, yra tik laiko klausimas. Ir ji netrunka ateiti iškilmingos vakarienės pavidalu.
Čia į sceną įžengia (belieka apgailestauti, kad tik labai trumpam) laivo kapitonas (Woody Harrelson) – alkoholikas, cinikas, marksistas ir amerikietis. Kapitonui besidžiaugiant mėsainiu, audros siūbuojamo laivo keleiviams imami tiekti patiekalai. Pastarieji – nuo žuvies galvos iki įtartinos išvaizdos želė – dar viena patyčia iš turtingųjų snobizmo: jie valgys viską, kol tikės, kad tai yra prabangos ženklas. Audrai vis labiau stiprėjant, marksistui kapitonui ir kapitalistui Dmitrijui keičiantis Marxo ir Thatcher citatomis, jūros ligos pakirstų keleivių skrandžio ir žarnų turinys ima plūsti prabangaus laivo grindimis. Paradoksalu, kad tai bene vienintelė scena, kurioje visi filmo herojai tampa neįtikėtinai žmogiški. Ir pagaliau – visi tikrai lygūs. Štai tokia dvokianti tikrojo socializmo prošvaistė, kuriai netrukus lemta nuskęsti amžiams.
Tie, kurie išgyvens, atsidurs trečioje filmo dėlionės dalyje – negyvenamoje saloje. Laivo keleivių jėgos santykis apsivers ir kapitonu pasiskelbs tas, kurio galioje – gebėjimai sugauti maisto ir įkurti ugnį. Tik ar prie prabangos pratusių viršutinio aukšto keleivių sąmonė ir savimonė taip lengvai pakeičiama?
Neįmanoma Östlundo nemėgti dėl jo satyros, humoro ir dialogų, socialinės kritikos, stebimų paradoksų, kuriamos atmosferos ar fone besiskleidžiančių mizanscenų. Problema – filmo veikėjai, kurie, nors ir pralinksmina, nekelia jokio noro su jais turėti ką nors bendro. Iš tiesų Östlundas puikiai žino, kaip kurti nepatrauklius personažus – tą jis darė jau ne kartą. Tik ankstesniuose filmuose jo personažai, suvokę savo ribotumą, žiūrovui tapdavo artimi. Galbūt net tiek, kad norėjosi matyti juos išgelbėtus. „Liūdesio trikampyje“ Östlundas net esant ekstremalioms sąlygoms nesuteikia galimybės savo personažams savęs perkurti – filmo pabaigoje jie vis dar tokie pat, kokie buvo, o galbūt ir blogesni. Atrodo, kad mizantropiškas Östlundo diskursas – galbūt kylantis iš nuovargio ar nusivylimo – yra jo paties diagnozė pasauliui. Supuvusi civilizacija ir lieka supuvusi – ir Östlundas pateikia savo atsakymą (galbūt net per tiesmuką), kas turėtų su ja atsitikti.
P. S. Filmo prologe Östlundas paaiškina liūdesio trikampio pavadinimo kilmę. Tai zona tarp antakių ir nosikaulio, kurioje susiformuoja mimikos raukšlės. Kartu tai įrankis išreikšti emocijas – liūdesį, pyktį ar džiaugsmą. Tačiau išvaizdos apsėstame pasaulyje vidus nebėra svarbus. Ir nėra žmogiškos „pakuotės“, kurios nepataisytų švirkštas botokso.
