Kinas
Po beveik dešimtmečio pertraukos Kristina Buožytė į Lietuvos kino ekranus sugrįžta su mokslinės fantastikos filmu „Vesper“ („Vesper“, rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, Lietuva, Prancūzija, Belgija, 2022), jau sulaukusiu ne vieno teigiamo įvertinimo ir apdovanojimo tarptautiniuose kino festivaliuose. Į ateitį nukeliantis filmas pasakoja 13-metės Vesper istoriją. Namuose ji slaugo sunkiai sergantį tėvą, o miško gilumoje vykdo biotechnologinius eksperimentus. Pasaulyje įsivyravęs skurdas ir socialinė segregacija tampa vidiniu Vesper stimulu ieškant būdo išgelbėti žmoniją. Apie filmą kalbamės su jo režisiere.
„Vesper“ nukelia į ateitį, distopinį pasaulį. Kodėl sudomino ši tema?
Kai pradėjome plėtoti filmo temą, kilo noras kalbėti apie ateitį, kurioje egzistuoja viltis, ir tą žinutę skirti jaunajai auditorijai. Aš gimiau prieš 2000-uosius metus, ir man, mano kartai ateitis atrodė pozityvi, jaudinanti, daug žadanti – su skraidančiomis mašinomis, naujomis technologijomis ir kelionėmis į kosmosą. Tačiau atrodo, kad dabar ateities perspektyva pasikeitė ir tai ypač palietė tuos, kurie gimė XXI amžiuje. Šiuolaikinės žinutės apie ateitį gąsdina, nes teigiama tik viena – ateities nėra: žmonių populiacija per didelė, trūksta maisto, klimatas keičiasi, ledynai tirpsta, todėl civilizacija, kokią mes ją žinome, išnyks, ir mūsų visų laukia skurdas, vargas ir apokalipsė. Paskaičius apie tokią ateities viziją net ir mane apima panika, tad kaip jaustis jaunam žmogui, kurio ateitis piešiama tik tamsomis spalvomis?
Filmo veiksmas vyksta distopinėje ateityje, kur viskas, kas galėjo įvykti blogiausio, jau įvyko. Mes pradedame tamsiaisiais ateities viduramžiais ir kalbame apie tai, kad jeigu bus bent vienas žmogus, kuris aplink save sugebės matyti grožį ir kurti gėrį, užsispyręs sieks savo tikslų – žmonija dar turi galimybę išsigelbėti.
Tad orientuojatės į jaunus žmones?
Taip, labai tikimės, kad „Vesper“ sudomins ir pritrauks jauną auditoriją. Tačiau stengėmės sukurti pasakojimą, kuriame sau kažką surastų įvairaus amžiaus žmonės. Sąmoningai pasirinkome pasakos žanrą. Jis universalus, suprantamas tiek jaunam, tiek vyresniam žiūrovui, kiekvienas jame pamatys kažką savo. „Vesper“ pasakojimas daugiasluoksnis. Pagrindinė siužetinė linija iš pažiūros gali atrodyti paprasta, lengvai suprantama, tačiau daugiau matęs, apsiskaitęs žmogus turėtų įžvelgti ir paslėptas metaforas, papildomus filmo sluoksnius.
Po paskutinio jūsų filmo – „Auroros“ – praėjo dešimt metų. Kada ėmėtės „Vesper“ ir koks buvo jos kelias?
Projekto vystymas užtruko šešerius metus. Daug dirbome, rengėme įvairius projektus su Europos, Didžiosios Britanijos, JAV prodiuseriais, bet taip ir nepavykdavo pradėti filmo gamybos darbų. Tada nusprendžiau, kad reikia grįžti ten, iš kur esu, ir panaudoti viską, ką Lietuva gali duoti geriausio – kolektyvą, biudžetą, išteklius. Nuo savęs nepabėgsi. Ši tema atsispindi ir „Vesper“ – pagrindinė filmo veikėja nori pabėgti iš savo aplinkos, įsivaizduoja Citadelę kaip tobulą vietą, kurioje jai pagaliau bus gera gyventi ir dirbti. Bet galų gale ji subręsta ir supranta, kad turi išnaudoti savo gabumus, dirbti ir keisti aplinką ten, kur gyvena, o ne vaikytis idealų. Čia yra ir mūsų sėkmės istorija.
Pasirinkote mokslinės fantastikos žanrą. Ką jis duoda filmui?
Iš tiesų niekada neplanavome, kad būtinai kursime žanrinį, fantastinį filmą. Forma atėjo natūraliai, gilinantis į genų inžinerijos, ateities mokslo temas, kurios mus sieja su filmo bendraautoriumi Bruno Samperiu. Tačiau žanrinis kinas mūsų atveju leidžia sukurti dar nematytą pasaulį, kalbėti vaizdais, paprastai, tačiau patraukliai atskleisti sudėtingus filme keliamus klausimus. Manau, kad ir žiūrovui šis siužeto „supakavimas“ bus įdomesnis.
Atrodo, daug savęs investavote į „Vesper“ pasaulio sukūrimą – miestus, socialines struktūras, gyvybės formas. Kaip gimė šis pasaulėvaizdis?
Apie jį galvojome ne vienus metus, ilgainiui vaizdas išsigrynino. Kuriant „Vesper“ pasaulį mums buvo labai svarbu suformuluoti aiškias taisykles. Nes tik kai taisyklės bus aiškios, žiūrovas patikės, kad toks pasaulis gali egzistuoti. Mes įsivaizdavome, kad „Vesper“ veiksmas vyksta ateityje, kažkur po 200 metų nuo dabarties. Atspirties ieškojome realybėje – technologijos jau dabar sparčiai žengia į priekį, pavyzdžiui, kad ir CRISPR-Cas9 genų redagavimo technologija. Ateityje jos dar labiau patobulės, realu, kad šiomis veiklomis bus galima užsiimti tiesiog namų laboratorijoje. Jei tikėsime blogiausiomis prognozėmis – žlugs ekosistemos ir žmonijos laukia tamsus periodas. Didelės korporacijos, kaip „Apple“, „Google“, su turtus valdančiais žmonėmis užsidarys į atskirus miestus-valstybes, kur galios jų susikurtos taisyklės, – taip atsirado Citadelių idėja. Tačiau bus ir žmonių, kurie liks kažkur paribiuose ir bandys išgyventi, visai kaip Vesper ir jos aplinka.
Tai – ne pirmas jūsų projektas su Bruno Samperiu. Ką jums reiškia šis bendradarbiavimas?
Mūsų bendrystė taip pat atsispindi filme, Vesper ir Kamelijos santykyje. Dvi filmo herojės suranda viena kitą ir atrakina viena kitos potencialą. Joms bendradarbiaujant atsiranda kažkas didesnio, tai, ko kiekviena atskirai nebūtų galėjusi sukurti. Mano ir Bruno bendravimas labai panašus. Mus sieja bendri interesai, mes papildome vienas kito idėjas ir kartu sukuriame tokius darbus, kurių mums dirbant po vieną sukurti nepavyktų. Abu darome tai, kuo tikime, ir dirbsime kartu tol, kol žiūrėsime viena kryptimi.
Rašant scenarijų prie mūsų prisijungė dar ir trečias žmogus – amerikietis Brianas Clarke’as. Kinas toks jau yra – jis niekada nebus vieno žmogaus darbas. Žinoma, kiekvienas filmas turi kapitoną, tačiau jo sėkmė visada priklausys nuo kiekvieno, dalyvaujančio filmo kūrybiniame procese. Manau, mums šitame filme labai pasisekė surinkti komandą – nuo prodiuserių, aktorių, operatoriaus, dailininkų, grimuotojų, kostiumų dailininkų: susirinko profesionalai, perfekcionistai ir kiekvienas atidavė visą save.
Jau minėjote ateities prognozes, kurios rado vietą „Vesper“. Ar kultūriniai reiškiniai taip pat padarė įtaką?
Žinoma, neįmanoma atriboti savęs nuo aplinkos ir jos daromos įtakos. Iš nulio niekas niekada neatsiranda – tu privalai domėtis, semtis idėjų iš to, kas tave supa. „Vesper“ įkvėpimu buvo viskas nuo Elemo Klimovo „Eik ir žiūrėk“ iki Steveno Spielbergo filmų. Taip pat domėjomės architektūros pavyzdžiais, ypač tų architektų ir dizainerių, kurie savo darbuose naudoja organines medžiagas. Pavyzdžiui, Neri Oxman iš MIT universiteto darbais: įkvėpimo ji semiasi iš gamtos. Jeigu žmonija nesusinaikins, tai bus ir mūsų ateitis.
Minite gamtą. Filme daug augmenijos, taip pat ir fantastinės. Kodėl ji svarbi? Nesinorėjo sterilaus dronų, robotų pasaulio?
Ne, man kaip tik ir buvo įdomus tas organiškumo aspektas. Filmuojant tai jau buvo tapę anekdotu. Kokia turi būti kamera? Organiška. Kokia turi būti vaidyba? Organiška. Kokia turi būti aplinka? Organiška. Norėjosi atsiriboti nuo sterilumo, atsigręžti į gamtą, įnešti kuo daugiau gyvybės, tekstūros, kad ją pajaustų ir žiūrovas.
Rinkotės anglakalbius aktorius. Kodėl? Ir ar nebuvo baisu, kad dirbti bus gerokai sunkiau dėl skirtingų tradicijų, požiūrio?
Norėjome sukurti filmą anglų kalba. To reikėjo dėl sklaidos ir auditorijos – nesulauktume tokio platintojų ir žiūrovų susidomėjimo, jei filmas būtų lietuvių kalba. Nesurinktume ir pakankamo biudžeto. Deja, kad ir kaip apmaudu, tai pamatėme nufilmavę „Aurorą“.
Mums labai pasisekė – surinkome profesionalių, atsidavusių aktorių komandą. Tačiau žinoma, kad turėjau daug baimių. Vykdant parengiamuosius darbus prasidėjo „Covid-19“ pandemija ir visi buvome uždaryti: aš negalėjau nuvykti pas aktorius, o jie – pas mane. Teko repetuoti per „Zoom“ platformą – tai taip pat buvo nauja patirtis. Ypač baiminausi dėl Vesper vaidmens atlikėjos Raffiellos Chapman – jai tai buvo pirmas pagrindinis vaidmuo filme ir ji dar neturėjo reikiamos patirties. Tačiau britų aktorių mokykla – išskirtinė. Ji išmoko juos ruoštis pačius. Ir į repeticijas visi aktoriai ateina atlikę namų darbus – išstudijavę scenarijų, išsiaiškinę savo veikėjų elgseną ir motyvaciją. Kartu visi aktoriai buvo labai dosnūs ne tik režisieriui, bet ir vienas kitam: jie dalijosi pasiūlymais, improvizacijų idėjomis, patarimais, kaip geriau atskleisti savo personažą. Galbūt taip elgtis juos paskatino ir jaunoji Raffiella – visi stengėsi jai padėti. Aš pati, kaip režisierė, iš aktorių išmokau labai daug. Ypač iš Eddie Marsano, kuris iki „Vesper“ buvo sukūręs begalę vaidmenų. Į aikštelę jis atėjo išanalizavęs savo personažą, turėdamas konkrečių pasiūlymų.
Bijojau ir to, kad anglų aktoriai į lietuvišką filmą žiūrės kaip į antrarūšį projektą. Tačiau klydau – jie visi buvo be galo profesionalūs ir kiekvienas buvo išsikėlęs sau tikslus. Raffiella į savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį sudėjo visą save, ir tai labai nudžiugino. Aktorei Rosy McEwen „Vesper“ taip pat buvo vienas pirmų filmų, ir individualus darbas su režisieriumi jai buvo nauja maloni patirtis. Richardas Brake’as filmuose iki šiol vaidindavo blogiukus, o „Vesper“ jam teko kitas amplua – jis juokavo, kad jei kas paklausdavo, ką jis vaidina, atsakydavo, kad „paralyžiuotą žmogų, kuris bendrauja per droną“. Atrodė paprasta, bet kai pradėjo vaidinti, paaiškėjo, kad nėra taip lengva. Nes šiame filme jis neturi jokių instrumentų, tik žvilgsnį. O Eddie Marsanui, manau, buvo nemenkas iššūkis sukurti ne šaržuotą filmo antagonistą, bet sudėtingą, nevienaplanį veikėją.
Dronas – gana išskirtinis veikėjas. Kaip jis atsirado?
Sunku prisiminti, jis egzistavo nuo pat tada, kai kilo idėja sukurti šį filmą. Norėjome, kad Vesper turėtų kokį nors draugą. Bet tikru iššūkiu tapo paties drono gamyba – biudžetas mums neleido turėti tiek kompiuterinės grafikos kadrų. Norėjome organiško dizaino, tačiau nežinojome, ar rutulys gali skraidyti. Vien jo gamyba ir bandymai užtruko kelis mėnesius. Filmavimo aikštelėje taip pat buvo sudėtinga. Dronas – ne tik labai garsus, bet ir jautrus – reaguodavo į bet kokį vėjo gūsį. Drono operatoriai jį valdyti mokėsi ištisus metus, turėjome daug repeticijų, aiškinomės, kaip jis turėtų skraidyti, kaip reikėtų judėti kamerai, kad scenos pavyktų. Buvo sunku, tačiau manau, kad jis visiems labai patiko.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kai į Lietuvos mišką reikėjo perkelti visą ateities pasaulį?
Iššūkių gamtoje iš tiesų buvo daug, tačiau manau, kad galų gale filmui jie išėjo į naudą. Ilgai ieškojome pačių filmavimo vietų: norėjosi, kad erdvė būtų įdomi, gyva, o ne monotoniška medžių vertikalė. Visi buvo įtraukti į paiešką – operatorius, dailininkai, filmavimo vietų vadybininkai, konsultavomės su „Sengirės“ režisieriumi Mindaugu Survila ir biologu, alpinistu Kęstučiu Skrupskeliu. Filmuoti norėjome tuo metu, kai sniegas jau nutirpęs, o pavasaris dar neprasidėjęs. Savo filmavimo vietas buvome matę vasarą, rudenį, žiemą, bet nežinojome, kaip jos atrodys tada, kai pradėsime filmuoti, kiek pasikeis erdvė, ar pakils vanduo pelkėse, kaip mūsų norus apribos pati stichija. Lietuvos gamta taip pat pateikė staigmenų – tais metais buvo šalčiausia žiema su didžiausiu per paskutinį dešimtmetį sniego kiekiu. Vis laukėme atlydžio, o sniegas kaip tyčia netirpo.
Kurdami „Vesper“ pasaulį naudojome ir naujausias technologijas – filme matomi vaizdai nėra vien kompiuterinės grafikos rezultatas. Daugybė filme esančių augalų – kvėpuojančių, judančių – buvo sukurti studijoje Belgijoje, juos reikėjo atvežti į Lietuvą, įterpti tarp natūralios augmenijos. Stengėmės, kad erdvė taptų reali, įtikinama ne tik žiūrovui, bet ir patiems aktoriams. Filmuodamiesi natūraliomis sąlygomis aktoriai galėjo patirti diskomfortą, šaltį, purvą – visa tai, kas jiems padėjo lengviau suprasti savo veikėjus ir pajusti pasaulį, kuriame jie turi gyventi. Pavyzdžiui, yra scena, kurioje filmo veikėjai nueina prie nukritusio sklandytuvo. Jis visas buvo nuteptas gleivėmis ir jei aktorius prie jo prisiliesdavo – slysdavo. Aktoriams, žinoma, nepatogu, tačiau jų vaidybai tai suteikė natūralumo.
Pagrindiniai jūsų filmų (taip pat – ir ankstesnių) personažai – stiprios, savarankiškos moterys. Tai sąmoningas pasirinkimas?
Iš tiesų lytis šiuo atveju nebuvo svarbi. Filme Vesper – dar neįžengusi į brandos amžių paauglė, kurios lytiškumas nėra stipriai išreikštas. Mes kaip tik stengėmės parodyti, kad visai nesvarbu, ar tu moteris, ar vyras. Svarbiausia – kas tavo viduje ir kokias idėjas tu neši. Kuriant filmą svarbesnė buvo konfrontacija tarp skirtingų kartų ir jų turimų vertybių. Filmo antagonistas Jonas tiki pasauliu, kuriame išlieka stipriausi, ir mano, kad ši tvarka nebegali būti pakeista. O Vesper – kūrybiška, bendradarbiaujanti, ieškanti būdų padaryti savo pasaulį gražesnį, ne griauti ir kurti nauja, o pakeisti tai, kas jau egzistuoja.
Filmas apkeliavo ne vieną užsienio kino festivalį. Kaip jis buvo priimtas ir ko tikėtumėtės iš žiūrovo?
Džiugu, kad filmas sulaukė nemažo susidomėjimo – festivaliuose jis visada surenka pilnas žiūrovų sales. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje mūsų net paprašė dviejų papildomų seansų. Dažniausiai auditorija reaguoja teigiamai – tie, kuriems nepatinka, turbūt tiesiog išeina iš salės ir nepasidalina savo nuomone. „Vesper“ – daugiasluoksnis filmas, todėl labai svarbu ir tai, kaip nusiteikęs žiūrovas ateis jo žiūrėti. Jei jis ateis į peržiūrą su išankstine nuostata, tikėdamasis tipiško mokslinės fantastikos žanro, jo gali laukti nusivylimas. Mūsų filmas nėra standartinis – jis kviečia ateiti atvira širdimi ir užmegzti su juo dialogą, tik tada bus galima suprasti ir išjausti tai, kas svarbu.
