Pasiklydę pasakoje

Australų režisierius George’as Milleris tarp kino gerbėjų geriausiai žinomas dėl „Pašėlusio Makso“ franšizės (regis, netolimoje ateityje mūsų laukia dar du jos filmai – tęsinys ir priešistorė). Bet režisieriaus karjeroje netrūksta neįprastų pasirinkimų, ir akivaizdu, kad savo jėgas jis mėgsta išbandyti įvairiuose žanruose – nuo siaubo komedijos „Istviko raganos“ iki animacinių filmų apie šokančius pingvinus „Linksmosios pėdutės“. Tad tai, kad po septynerių metų tylos distopinius kelius, purvą ir variklių gausmą Milleris iškeitė į melancholišką, sentimentalią romantinę pasaką „Trys tūkstančiai metų troškimų“ („Three Thousand Years of Longing“, Australija, JAV, 2022), neturėtų stebinti. Tik štai sentimentai neretai suklaidina net ir patyrusius režisierius.

Scenarijų filmui pagal A.S. Byatt apysakų rinkinį „Džinas lakštingalos akyje“ George’as Milleris parašė kartu su dukterimi Augusta Gore. Pagrindinė filmo herojė Alitėja (Tilda Swinton) – naratologė, renkanti ir tirianti istorijas. Ji geriau nei bet kas kitas žino, kokios visų pasaulio istorijų ištakos, kaip jos migruoja iš vienos kultūros į kitą ir transformuojasi bėgant laikui. Tačiau, nors Alitėjos kasdienybę užpildo svetimi pasakojimai, jos pačios gyvenimas visiškai tuščias. Atvykusią į Stambulą skaityti paskaitos Alitėją nuo pirmo žingsnio lydi nepaaiškinami įvykiai. Apsilankiusi suvenyrų parduotuvėje ji randa stiklo buteliuką: pažeistą, apdegusį, tačiau išsirenka būtent jį, lyg nujausdama, kad už jo slypi dar viena istorija, tik šį kartą – pakeisianti jos pačios gyvenimą. Įsitaisiusi 333 kambaryje, kuriame Agatha Christie kadaise parašė „Žmogžudystę Rytų eksprese“, iš išsirinktojo buteliuko ji išleidžia džiną (Idris Elba). Begalę metų butelyje praleidęs džinas tikisi greito problemų sprendimo – Alitėja sugalvos tris savo norus, o jis pats, juos išpildęs, pagaliau galės palikti šį pasaulį. Bet Alitėja nemano, kad atskleisti tris savo norus džinui būtų protinga. Savo gyvenimą paskyrusi istorijoms, ji puikiai žino, kad kiekviena norų išpildymo istorija, įrašyta į žmonijos pasakojimų lobyną, yra pamokanti ir įprastai geruoju nesibaigia. Siekdamas ją padrąsinti, džinas ima pasakoti savo istoriją, prasidėjusią prieš tris tūkstančius metų. Jo gyvenimo istorija – tai trys pasakos, prasidedančios nuo pat Šebos karalienės ir jos meilės karaliui Saliamonui laikų. Džino pasakos – spalvingos, kupinos meilės ir žiaurumo, išpildytų norų ir liūdnų jų išpildymo pasekmių. Ir, nepaisant racionalaus proto, Alitėja pasiduoda džino istorijos kerams ir sugalvoja pirmąjį savo norą.

Filmas prasideda Alitėjos užkadriniu balsu. Ji įspėja, kad ši istorija yra tikra, tačiau, visų patogumui, ji ją papasakos kaip pasaką. Tai suteikia laisvę žiūrovo interpretacijoms – galbūt Alitėjos džinas (mirtingu pavidalu?) iš tiesų egzistavo, o galbūt tai – metaforiška istorija apie moterį, kuri po daugelio metų vienatvės savyje atranda drąsą vėl įsileisti jausmus. Ir tai daro vieninteliu būdu, kokį moka: sekdama pasakas.

Millerio kuriami herojai įkalinti savo vienatvėje. Alitėja, įskaudinta neištikimo vyro, sukrovusi visus bendro gyvenimo likučius į kartoninę dėžę rūsyje, emociškai atsiriboja nuo pasaulio ir vietoje jausmų pasirenka protą. Džiną į jo butelį vis sugrąžina tūkstantmečiais besikartojanti nelaiminga meilė. Tad filmo kulminacija turi tapti dviejų vienišų veikėjų, vienas kitame atradusių laimę ir nusiraminimą, sąjunga. Turi, bet netampa. Veikiausiai čia ir slypi atsakymas, kodėl filmas atrodo neužbaigtas, fragmentiškas ar tiesiog nepavykęs. Pasibaigus džino sekamoms pasakoms filmas sustoja. Spalvingą Stambulą iškeitus į ūkanotą Londoną, scenarijuje žioji skylė – kyla įtarimas, kad ir patys autoriai nesugalvojo, kaip iš tiesų reikėtų užbaigti savo magišką pasaką ir kur galų gale ji turėtų nuvesti. Alitėja – puiki filmo veikėja, jos vienatvė ir ekscentrikės šydas įtikina. Džinas – toks, kokio kine turbūt dar nematėme: sudėtingas ir sužmogintas. Sena kaip pasaulis jo istorija čia pakrypsta kitu kampu – svarbūs tampa nebe trys išpildyti norai, bet paties džino jausmai ir santykis su tais, kurių norus jis kadaise pildė. Tačiau tarpusavyje džinas ir Alitėja nedera, o jų santykiai nekinta – nuo pradžios iki pabaigos jie lieka dviem svetimais žmonėmis, scenarijaus suvestais į krūvą, nes kitaip filmas niekada nebūtų pasibaigęs.

Neįtikina ir džino istorijos. Neretai jos atrodo groteskiškos ir paviršutiniškos, kai magiški Vidurio Rytų vaizdiniai – kostiumai, rūmai, kūnai ir stiklo buteliukai – užgožia turinį ir neturi nė vieno ryškesnio veikėjo. Paradoksas, kad filme, kurio tikslas – pasakoti istorijas, tų istorijų labiausiai ir trūksta. Todėl ir stebuklinga meilė, gimusi iš išgirstų istorijų ir užbūrusi racionaliąją naratologę, atrodo tiesiog nemotyvuota.

Galima manyti, kad „Trys tūkstančiai metų troškimų“ yra filmas apie intymų vienišos moters pasaulį ir kaip protas negali būti atskirtas nuo jausmų, nors ji pati bando tai neigti. Galbūt ir apie sunkumus, kylančius norint tuos jausmus atrasti ir išgryninti dabar, kai visur lydi vaizdų, pojūčių ir emocijų perteklius. Ne veltui iš elektromagnetinių bangų sukurtas džinas sunkiai pritampa prie miesto, kur jį užgriūna balsų ir vaizdų chaosas. Visais atvejais šis filmas – pasakojimas apie istorijų reikšmę žmogaus gyvenime ir jausmus, be kurių šios istorijos negalėtų egzistuoti. Vis dėlto filmo herojai lieka pasiklydę pasakoje (kiekvienas – savoje), joje neatradę nei prasmės, nei vienas kito. Tad ir filmas tėra niekur nevedanti graži paviršutiniškų, blizgučiais ir spalvomis užburiančių istorijų rinktinė. Arba tiesiog pasaka be moralo – tokia nepatiktų net ir pačiai Alitėjai.