Paryžiaus vaiduokliai

Nebūtų teisinga sakyti, kad šiemet pasirodęs prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso serialas „Vampyrė“ („Irma Vep“, Prancūzija, JAV, 2022) – jo to paties pavadinimo jau kino klasika tapusio 1996 m. filmo perdirbinys, adaptuotas HBO televizijai. Naujasis aštuonių serijų serialas veikiau – autoironiško komentaro apie besikeičiančią kino industriją, režisieriaus galvoje (ir filme) užsimezgusio prieš daugiau nei du dešimtmečius, tęsinys. Tai – kinas apie kiną, daugiasluoksnis Assayaso žaidimas su nuolat save naujai kuriančia ir perkuriančia kino medija, įgijusia idealo – juodu kostiumu apsitempusios Irmos Vep – kūną.

„Vampyrės“ fabula beveik tokia pat, kaip ir jos pirmtako: prancūzų režisierius Rene Vidalis (Vincent Macaigne) nusprendžia sukurti 1916 m. nebyliojo kriminalinio serialo „Vampyrai“ („Les Vampires“) perdirbinį. Tam, kad gautų savo serialui reikiamą finansavimą, pagrindiniam Irmos Vep vaidmeniui jis pasikviečia blokbasteriuose sužibėjusią JAV kino žvaigždę Mirą Harberg (Alicia Vikander). Savo padėtį kino pasaulyje Mira vertina adekvačiai – nors komercinis kinas jai atneša visuotinį pripažinimą, tai suteikia mažai galimybių atsiskleisti jos kūrybiniam potencialui. Todėl, nepaisant vadybininkės nepasitenkinimo ir pesimistinių prognozių, ji priima Vidalio pasiūlymą.

Į „Vampyrės“ filmavimo aikštelės chaosą nuo pirmųjų serijų patenka ne tik Mira, bet ir žiūrovas. Tai – ne tik tvarką griaunantys ekscentriški hedonistai, savo ego besirūpinantys kolegos, tarp kurių atsiduria Holivudo sukurta žvaigždė Mira. Ji galbūt net kiek nublanksta – lyg tai būtų dar vienas Assayaso mirktelėjimas šiuolaikinei vidutinybių apoteozei. Viskas „Vampyrėje“ dviguba, triguba, keturguba – viena filmavimo aikštelė, kurią mato filmo veikėjai, ir kita, kurią mato filmo žiūrovai. Mira (kurios vardas savaime yra „Irma“ anagrama), kaip trijų skirtingų laikotarpių Irma Vep, kaip Maggie Cheung (aktorė, atlikusi Irmos Vep vaidmenį 1996 m. filme), kaip Musadora – pirmoji Irmos Vep vaidmens atlikėja. Filmo personažai, diskutuojantys apie šiuolaikinę kino industriją ir serialo potencialą – ne tik to, kuriame filmuojasi jie, bet ir to, kuriame patys vaidina mums, žiūrovams. Visa tai – nesibaigianti režisieriaus (Assayaso ir Vidalio) kūrybinė šventė, kviečianti žiūrėti, klausytis, stebėti apsinuoginimą – aktoriaus, kūrėjo ir paties meno. Tiesa, ne be cinizmo, jo netrūksta vertinant komiksų franšizių perpildytą kino industriją. Todėl po kiekvienos serijos režisieriaus pasirinkimas pratęsti pirmąją „Vampyrę“ ir retrospektyvus jo žvilgsnis ne tik į pasikeitusį kino pasaulį, bet ir patį save, per savo biografiją ir savo kūrybą, atrodo vis labiau pagrįstas.

Ne viename savo filme Assayasas kalba apie ribas tarp fikcijos ir realybės, vedžioja žiūrovą ir savo herojus meno ir gyvenimo labirintais tol, kol egzistavusios ribos tampa beprasmės – viskas, kas vyksta, yra tiek pat tikra, kiek ir ne. Ne išimtis ir „Vampyrė“. Filmavimo aikštelė režisieriui ir filmo veikėjams – magiška vieta, kurioje nežabota fantazija pinasi su racionalaus pasaulio logika ir gali nutikti bet kas. Todėl ir pats „Vampyrės“ Paryžius, kuriame filmo veikėjai turėtų gyventi savo „realų“ gyvenimą – ne įprastos turistinės lokacijos, o viešbučių užkaboriai, naktinio miesto stogai ir priekabos, kuriose aktoriai laiką leidžia tarp filmavimų. Tai – transcendentinė erdvė, kurioje greta filmo veikėjų gyvena praeities vaiduokliai, padedantys atrasti save ar susitaikyti su patirta netektimi.

Žiūrovas „Vampyrėje“ stebi ne tik paties serialo, bet ir Miros bei Vidalio transformaciją – jie abu kovoja tiek su kino industrija, tiek su savimi. Atvykimas į Paryžių Mirai – galimybė pabėgti ir nuo ankstesnių vaidmenų, ir nuo nutrūkusių santykių su buvusia savo asistente Lori (Adria Arjona) ir ilgamečiu vaikinu, tokiu pat sėkmės lydimu aktoriumi Eimonu (Tom Sturridge). Neatsitiktinai Vidalis vienoje scenų Mirai Irmą Vep apibūdina kaip kine daugiau nei šimtmetį besivaidenančią sielą, ieškančią kūno ir kas kartą save perkuriančią iš naujo. Čia ribos vėl ima nykti ir Mira tampa Musidora, besipriešinančia bandymams uždrausti pirmąjį serialą dėl pernelyg seksualizuoto turinio, ir pirmojo „Irmos Vep“ Cheung, plastiškai judančia viešbučio laiptais – jų atvaizdas netikėtai susilieja. „Apsėsta“ Irmos Vep, per siurrealius naktinius pasivaikščiojimus Mira juda kiaurai sienas ir klausosi, ką apie ją kalba buvę mylimieji. Tai jai – lyg akistata su savais vaiduokliais, leidžianti pagaliau atsisveikinti su persekiojančia praeitimi. Taip fatališkoji Irma Vep – kaip Musidora, kaip Cheung ir kaip Mira – tampa pačios Miros būdu išsigelbėti.

Seriale Assayasas šį kartą atvirai juokiasi ir pats iš savęs. Jis – tai neurotiškasis Vidalis, kadaise jau bandęs režisuoti mažabiudžetį nepriklausomą filmą „Irma Vep“, įsimylėjęs ir vedęs iš Honkongo atvykusią filmo žvaigždę Džeidę Li (Vivian Wu). Dabar jų santuoka jau seniai nutrūkusi ir jie daug metų nesikalba. Ši istorija, galbūt kiek pagražinta, – paties Assayaso biografija. Pirmasis „Irmos Vep“ bandymas – tai buvusių ir jau seniai prarastų santykių istorija, kurios režisierius (Assayasas ar Vidalis) negali priimti. Todėl dabar Vidalio kambaryje naktį vaidenasi ne Irma Vep, o buvusios žmonos Džeidės Li vaiduoklis. Vidaliui, kaip ir Irmai, ši išnykusi fantazijos ir realybės riba, perkūrimas to, kas kadaise priklausė jam ir jo žmonai, – tai būdas susitaikyti su praeitimi ir atsisveikinti. Panašu, kad ir pačiam Assayasui.