Padarę įtaką kino istorijai

Šiais metais jau trečią kartą medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ organizuojamų nemokamų kino seansų cikle „Gilios upės tyliai plaukia“ buvo pristatomas Ukrainos nebyliojo kino paveldas. Kviečiame skaitytojus nepraleisti paskutinio Ukrainos kino seanso: liepos 19 d. 21:30 val. po Liubarto tiltu bus rodomas režisieriaus Michailo Kaufmano filmas „Pavasarį“ („Navesni“,1929). Filmą įgarsins Lietuvos muzikantai. O dabar apie Ukrainos kiną kalbamės su viena programos kuratorių, Nacionalinio Oleksandro Dovženkos centro tyrėja Anna Onufriienko.

Šiuo metu dirbate Ukrainoje, Nacionaliniame Oleksandro Dovženkos centre. Gal galėtumėte trumpai pristatyti šią įstaigą ir jos tikslus?

Oleksandro Dovženkos centro tikslas – išsaugoti, tirti ir populiarinti nacionalinį kiną Ukrainoje ir už jos ribų. Per pastaruosius metus centras tapo svarbiu Kyjivo kultūros objektu, suburiančiu žmones į filmų peržiūras, pasirodymus, diskusijas, dirbtuves ir kitus renginius.

Dovženkos centras iš tiesų yra didelė organizacija. Pirmiausia – tai kino archyvas, kuriame saugoma beveik 7000 juostų. Daugiausia turime vaidybinių filmų, tačiau yra ir animacijos, dokumentikos bei kitokios audiovizualinės medžiagos. Greta juostų archyve saugoma įvairi kita su kinu susijusi medžiaga: nuotraukos, afišos, taip pat – ir pati filmavimo bei montavimo įranga. Prieš trejus metus įsteigėme Kino muziejų, kurio ekspozicija skirta Ukrainos nebyliajam kinui, 1920-aisiais sukurtam VUFKU (Visos Ukrainos fotografijos ir kino valdyba) studijoje. Taip pat turime mediateką ir mažą leidyklą, tad rengiame leidinius apie Ukrainos kiną ir kultūrą. O centro širdis – kino fondas ir laboratorija, kur puikūs mūsų specialistai dirba ne tik su skaitmenine medžiaga, bet ir su celiulioidinėmis juostomis. Centras yra ir FIAF (Tarptautinės kino archyvų federacijos) narys.

Mano žiniomis, nuo 2014 metų Ukrainoje nacionaliniam kinui, jo kūrimui pradėta skirti daugiau dėmesio.

Iš tiesų Ukrainos kine šiuo metu stebime daug teigiamų pokyčių – kino kritikai net pradėjo kalbėti apie Ukrainos kino naująją bangą. Ukrainoje sukurti filmai buvo pastebėti ir gavo keletą svarbių apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, pavyzdžiui, režisieriaus Valentyno Vasyanovychiaus „Atlantida“ (2019) tapo Venecijos festivalio „Horizontų“ laureatu, režisierės Katerynos Gornostai filmas „žeme, stop“ („stop-zemlia“, 2021) apdovanotas jaunimo žiuri „Krištolinio lokio“ prizu Berlyno kino festivalyje.

Ar pasikeitė ir situacija dėl paramos kino kultūros sklaidai bei paveldo išsaugojimui?

Skųstis, kad kultūrai skiriamas nepakankamas finansavimas, tapo beveik tradicija, ir, manau, ne tik Ukrainoje. Tačiau situacija per pastarąjį penkmetį tikrai pasikeitė. Atsirado kelios įstaigos, remiančios kultūrą, tarp jų – Ukrainos institutas ir Ukrainos kultūros fondas. Jos atsikratė korupcijos šleifo, skelbė viešus konkursus, kuriuose projektus vertino nepriklausomi ekspertai, ir ėmė remti tikrai reikšmingus, aktualius kultūros projektus.

Ar kartu su pasikeitusia valstybės politika pastebėjote ir didėjantį susidomėjimą Ukrainos kino istorija, senaisiais filmais?

Iš tiesų stebime padidėjusį jaunimo susidomėjimą Ukrainos kultūra, ypač kinu. Kartu matome susidomėjimą Ukrainos archyviniais filmais ne tik Ukrainoje, bet ir užsienyje. Ypač šiuo sunkiu mūsų šaliai metu ne viena užsienio institucija rengia Ukrainos kino peržiūras, taip siekiama paremti Ukrainą ir supažindinti užsienio žiūrovus su mūsų kultūra.

Jūsų domėjimosi sritis – nebylusis, avangardinis Ukrainos kinas. Rengiate edukacines programas, šia tema parašėte ne vieną straipsnį ar knygą. Kuo šis kinas jus sužavėjo ir kuo, jūsų manymu, jis įdomus ne tik akademinei bendruomenei ar tyrėjams, bet ir platesnei auditorijai?

Mane labai žavi nebyliojo kino periodas. Pirmiausia dėl to, kad tai – eksperimentų ir ieškojimų metas. 1910–1920 m. laikotarpiu kuriant kiną buvo galima daryti viską, nes niekas nežinojo, kaip kinas iš tiesų turėtų atrodyti. Neegzistavo ribos tarp žanrų, kūryba vyko čia ir dabar, galų gale kūrėjai buvo laisvi kurti savo kino kalbą, o ne naudoti jau egzistuojančias, nusistovėjusias klišes.

Antra priežastis, nulėmusi mano meilę nebyliajam kinui, – pats laikmetis, kai šis kinas buvo kuriamas. Tai kultūrinio pakilimo laikotarpis ne tik JAV ir Vakarų Europoje, bet ir Ukrainoje bei Sovietų Sąjungoje. Vyko meno revoliucija, būrėsi kūrėjų grupės, buvo rašomi manifestai, stengtasi į meną pažvelgti naujai.

Laikmetį žymi nežabotas entuziazmas ir kūrėjų svajonės apie jų laukiančius drastiškus pokyčius. Manau, kad šį ankstyvojo laikotarpio filmuose juntamą pakilimą, nevaržomą laisvę jaučia ir žiūrovai. Be to, stengiamės, kad šie filmai jiems taptų patrauklesni, pavyzdžiui, kviečiame šiuolaikinės muzikos atlikėjus kurti garso takelius nebyliesiems ukrainietiškiems filmams. Esame pastebėję, kad seansai su gyvai atliekama muzika itin populiarūs.

Kino filmus restauruojate. Su kokiais išbandymais susiduriate prikeldami juos naujam gyvenimui? Jūsų centre saugomos kino juostos taip pat jau senos ir turėtų būti lengvai pažeidžiamos?

Daug žmonių mano, kad celiulioidinė kino juosta – pasenęs formatas, kuris kada nors išnyks. Tačiau iš tiesų tai vis dar patikimiausias formatas kinui archyvuoti. Tokie dideli kino archyvai kaip BFI (Britų kino institutas) arba Prancūzijos sinemateka didžiąją dalį savo kolekcijų tebesaugo originaliu formatu – celiulioidinėse juostose. Dovženkos centras vienintelis visoje Ukrainoje turi duplikavimo laboratoriją, kurioje galime duplikuoti senus filmus ant naujos „Kodak“ celiulioidinės juostos.

Viena problemų, susijusių su kai kuriais ukrainietiškais filmais, yra ta, kad jie buvo filmuojami sovietų gamintose juostose „Svema“. Šios juostos greitai sensta, todėl 8-ajame dešimtmetyje sukurti filmai gali būti gerokai prasčiau išsilaikę nei nufilmuoti 5-ajame dešimtmetyje. Skirtumas ypač gerai matomas žiūrint spalvotus filmus.

Žinoma, filmus mes taip pat restauruojame ir skaitmeniname. Turėdami suskaitmenintas filmų kopijas susiduriame ir su naujais iššūkiais – tenka ieškoti, kur juos išsaugoti, kaip apsaugoti, kur sudėti atsargines kopijas. Šis klausimas itin opus tapo po vasario 24 dienos: kad išsaugotume visą savo filmų kolekciją, turėjome ieškoti būdų, kaip juos perkelti į nuotolinius „debesis“.

Dar viena problema susijusi su publika: dauguma Ukrainos filmų nufilmuoti sovietmečiu, vadinasi, dalyje jų netrūksta ir sovietinės propagandos. Tad čia tenka daugiau dėmesio skirti auditorijos švietimui apie tai, kaip veikė sovietų propagandos mechanizmas. Stengiamės šiuos filmus parodyti naujame kontekste, paaiškinti jų sukūrimo istoriją, sukurti naują muziką, kviesti filmą galinčius pristatyti lektorius ar surengti filmą padedančias suprasti dirbtuves.

Lietuvoje šių metų kino seansų cikle „Gilios upės tyliai plaukia“ rodomi Dzigos Vertovo „Vienuoliktieji“ („Odynadtsiatyi“, 1928) ir Michailo Kaufmano „Pavasarį“ bei „Ypatinga kampanija“ („Nebuvalyi pokhid“, 1931). Kodėl pasirinkote šiuos filmus?

Šie filmai gerokai mažiau žinomi nei Dzigos Vertovo „Žmogus su kino kamera“ („Liudyna z kinoaparatom“, 1929), bet ne mažiau įdomūs. Manau, tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl juos pasirinkome. Be to, Kaufmano filme „Pavasarį“ galime matyti taip gražiai ir švelniai užfiksuotą Rytų ir Pietų Ukrainą, kuri šiuo metu skęsta karo liepsnose, taip pat – ir Kyjivą.

Šiuos filmus su šiuolaikinių Ukrainos atlikėjų sukurtais naujais garso takeliais jau rodėme užsienyje – žiūrovai juos labai šiltai priėmė. Kompozitorius ir atlikėjas Antonas Baibakovas savo kūrinius, skirtus rodomiems filmams, atliko ir Vilniuje.

Dzigos Vertovo vardas dėl „Kino akies“ judėjimo puikiai žinomas visiems, kurie bent truputį domisi kino istorija. Papasakokite apie „kinokų“ grupę, kurios steigėjas ir narys jis buvo. Kokios aplinkybės leido 1920-aisiais kilti tokiam judėjimui?

„Kinokų“ grupė susibūrė Rusijoje. Ją įkūrė Dziga Vertovas, jo brolis Michailas Kaufmanas, žmona Jelizaveta Svilova ir keletas kitų draugų. Vertovas iš karto įsitraukė į kino žurnalų „Kino pravda“ kūrimą, dalyvavo kultūrinėse diskusijose, inicijavo „kinokų“ grupės manifestų rašymą. Tačiau 1927 m. dėl savo veiklos kartu su kitais „kinokų“ nariais jis buvo atleistas iš „Sovkino“ kino studijos, kurioje tuo metu dirbo, ir kartu su broliu bei žmona persikėlė į Ukrainą dirbti VUFKU studijoje. Tuo metu Sovietų Rusijoje jau buvo jaučiami kultūriniai suvaržymai, tačiau Ukrainoje dar buvo pakankamai daug kūrybinės laisvės. Čia „kinokų“ grupė galėjo realizuoti idėjas, iškeltas savo parašytuose manifestuose. Vertovas sukūrė filmą „Vienuoliktieji“, neturintį jokių užrašų. Po metų pasirodė „Žmogus su kino kamera“, apie kurį svajojo ir prie kurio dirbo beveik penkerius metus. Tada Vertovą apsėdo mintis kinui suteikti garsą ir jis nufilmavo pirmąjį Ukrainos garsinį filmą „Entuziazmas. Donbaso simfonija“ („Entuziazm. Simfoniya Donbasu“, 1930).

Po „Žmogaus su kino kamera“ broliai išsiskyrė ir Michailas Kaufmanas sukūrė savo pirmuosius „solo“ filmus – „Pavasarį“ ir „Ypatiga kampanija“. Tuo metu kultūrinis Ukrainos gyvenimas patyrė pakilimą – gyvavo futurizmas, kubizmas, favizmas, boičukizmas ir kiti judėjimai, suprematistas Kazimiras Malevičius ir konstruktyvistas Vladimiras Tatlinas skaitė paskaitas Kyjivo dailės institute. Manau, kad visa ši kūrybinė atmosfera atsispindėjo ir filmuose, Vertovo ir Kaufmano nufilmuotuose Ukrainoje. Po 1930-ųjų kūrybinė laisvė Ukrainoje buvo stipriai apribota, VUFKU – uždaryta, ir visi kino kūrybos procesai pradėti koordinuoti Maskvoje.

Žiūrėti nebylųjį kiną gali būti nemenkas iššūkis. Kaip į jį linkėtumėte pažvelgti Lietuvos žiūrovui?

Manau, kad nebyliojo kino kalba vis dar suprantama net ir šiuolaikinei auditorijai, įpratusiai prie 3D kino ir virtualios realybės. Šie filmai pasižymi galingu ritmu, išraiškingu montažu, kurį dar geriau atskleidžia šiuolaikinė jiems sukurta muzika. Svarbu filmuose pamatyti kūrėjų siekį sukurti „naują drąsų pasaulį“. Reikia suprasti, kad kūrėjai svajojo apie visai kitokią realybę, nei Sovietų Sąjungai suteikė Stalinas. Mes negalime ištrinti komunistinio patoso, kuris matomas kai kuriuose jų filmuose. Tačiau kartu negalima nesutikti su tuo, kad broliai Kaufmanai buvo labai talentingi, atviros pasaulėžiūros kino kūrėjai, padarę įtaką visai po jų vykusiai kino istorijai.