Kinas
Režisieriaus Bazo Luhrmanno filme „Elvis“ („Elvis“, Australija, JAV, 2022) nuolat kartojasi atrakcionų parko motyvas. Ir jis puikiai tinka filmo esmei atskleisti: iš pradžių akis užpilantys blizgučiai galbūt ir masina, tačiau netrukus imi įžvelgti apgavystę – atrakcionai sukasi ratu ir pradeda įkyrėti, tas pats šou numeris kartojamas šimtąjį kartą, o už triukšmo, spalvų ir blizgesio užsklandos slypi plyno lauko tuštuma. Atrakcionų įkaitais ši kartą tampa ne tik filmo herojai, nepasakantys apie save nieko (naujo), bet ir žiūrovai, priversti stebėti 160 minučių trunkantį Lurhmanno grožėjimosi savimi šou.
Gimimas, paženklintas brolio dvynio mirties. Skurdi vaikystė Memfyje, juodaodžių rajone esančiame socialiniame būste. Netikėtai atėjusi šlovė ir negebėjimas su ja susitvarkyti, tada – ne vienas karjerą lydėjęs nuopuolis ir pakilimas. Ir gyvenimo pabaiga sulaukus vos keturiasdešimt dvejų. Sunku būtų nesutikti, kad Presley biografija prašyte prašosi didžiojo ekrano – vėl ir vėl, ir vėl. Luhrmannas nusprendžia papasakoti ją visą – nuo vaikystės, kai Elvį užbūrė juodaodžių atliekamos dainos, iki paskutinių rokenrolo karaliaus dienų.
„Elvis“ – pertekliaus kinas. Pasirodymų, filmų ir vaizdo klipų ištraukos, miesto triukšmas, naujai perdainuotos Elvio dainos ir hiphopas, komiksų puslapiai, į kelias dalis padalintas ekranas – nuo pat pirmųjų kadrų žiūrovas atakuojamas garsais ir vaizdais, ir jų kiekis netrukus atbukina visas jusles. Paradoksalu, kad, nepaisant filmo trukmės, režisierių užvaldžiusi idėja sutalpinti į jį viską, – filmas fragmentiškas, tarsi bėgimas strimgalviais per biografiją būtų svarbesnis nei noras įsigilinti į tai, kas slypi už blizgančių Elvio kostiumų ar išsišokėliškų pasirodymų.
Elvio Presley (Austin Butler) gyvenimo istoriją Luhrmannas pateikia iš ilgamečio Elvio vadybininko leitenanto Tomo Parkerio (Tom Hanks) perspektyvos. Filmo antagonisto žvilgsnis į Elvio istoriją galbūt ir galėjo būti originalus: ligoto, kliedinčio vadybininko prisiminimai leidžia atsiriboti nuo klasikinio biografinio filmo žanro, nesilaikyti linijinio naratyvo ir pasinerti į žmogaus legendos istoriją, persmelktą kone mistinių elementų. Tačiau Tomo Hankso kuriamas godusis leitenantas – apklijuotas veido protezais, įvilktas į storinantį kostiumą ir kalbantis keistu akcentu – veikiau primena Daktarą Blogį iš „Ostino Pauerso“ filmų arba tiesiog karikatūrą. Tomas Parkeris – vienaplanis personažas, kurį apibrėžia vienintelė jam filmo kūrėjų suteikta savybė – gobšumas. Jo funkcija yra pateisinti vienintelį filmo konfliktą atskleidžiant primityvią gėrio ir blogio koliziją: jautrus, talentingas, skurde augęs ir apie šlovę svajojantis jaunuolis pasirašo kontraktą su prasilošusiu, nežinomos ir kruopščiai slepiamos praeities vadybininku. Net ir scena veidrodžių kambaryje – iškreiptų atspindžių karalystėje, iš kurios pasimetusiam Elviui sunku išeiti pačiam, – slepia aliuziją apie sandorį su velniu. Stebint niekaip nesivystantį Parkerio personažą neapleidžia mintis, kad pasirinkta vadybininko žvilgsnio perspektyva – tiesiog patogus filmo kūrėjų žingsnis: ji neįpareigoja gilintis į asmenį, kurį pats Parkeris (o veikiausiai ir filmo režisierius) mato tik kaip „puikiausio pasirodymo Žemėje“ elementą. Ji leidžia išvengti pasakojimų apie Elvio meilės istorijas ir santykius su motina, gilinimosi į tai, kaip Elvis jautėsi nulipęs nuo scenos, ko bijojo ir ką galvojo, kai jo gyvenimas pavirto į egzistenciją nuo vienos vaistų piliulės iki kitos. Parkerio perspektyva filmo kūrėjus apsaugojo nuo visko, kas darė Elvį ne blizgučiu, nešančiu pinigus, o žmogumi.
Regis, vienintelis ir labai netikėtas filmo šviesulys – tai Elvio vaidmenį atlikęs Austinas Butleris, puikiai atkartojęs ne tik tikrojo Elvio balsą, akcentą, judesius, mimiką. Nepaisant scenarijaus ribotumo, ekrane Butleris – iki skausmo kūniškas, iš legendos pavirstantis į žmogų, prakaituotą ir dūstantį, suteikiantis savo protagonistui gyvybės ir pakylantis virš vizualinio Luhrmanno ekshibicionizmo.
Už paskutiniais gyvenimo metais pilvą ir pagurklį užsiauginusio (tai populiariosios kultūros pasaulis vis dar mėgsta pašiepti) rokenrolo karaliaus slėpėsi sergantis ir nelaimingas žmogus. Tačiau stebint rožiniu satinu ir deimantais žvilgančiais superherojaus apsiaustais plevėsuojantį filmo herojų atrodo, kad tai, kas pačiam Elviui buvo scenos kaukė, Luhrmannui tapo Elvio esme. Gal net kiek ironiška, kad jis, demonizuodamas leitenantą Parkerį, pats dar kartą pavertė muzikos pasaulį pakeitusį atlikėją savo naujo atrakciono blizgučiu. Ir čia atrodo, kad tas surūdijęs Holivudo ženklas, pasirodęs vienoje filmo scenų, yra beveik autoironiškas.
„Elvis“ – labai paviršutiniška nelaimingo žmogaus istorija, kurios negali užpildyti nei nuolat skambantys hitai, nei žybsinčios šviesos, nei puiki Butlerio vaidyba.
