Negalvok, tiesiog žiūrėk

Tony Scotto „Asai“ („Top Gun“, 1986), kuriuose „apdainuojami“ karinių oro pajėgų pilotai, jų drąsa ir nuogi kūnai, patriotizmas ir JAV karinė galia, puikiai reprezentavo Ronaldo Reagano prezidentavimo epochą. Nors Šaltasis karas, kuris čia atgimė sovietinių „Mig“ naikintuvų pavidalu, ėjo į pabaigą. Garsioji kino kritikė Pauline Kael rašė, kad „Asai“ – tai blizganti homoerotinė reklama. „Ką parduoda ši reklama? Ji tiesiog parduoda, nes prodiuseriai Donas Simpsonas ir Jerry Bruckheimeris bei režisierius Tony Scottas žino, kaip tai daryti. Jie mano, kad kino filmų kūrimas yra pardavinėjimas. Rezultatas – nauja „meno“ forma: referuojanti į save reklama. „Asai“ – tai verbuojantis plakatas, tačiau jam rūpi ne verbuoti, o tiesiog būti plakatu.“ Vis dėlto filmas sulaukė ne tik komercinės sėkmės ir įtvirtino Tomo Cruise’o kaip kino žvaigždės statusą – po juostos pasirodymo jaunuolių, norinčių tapti karinio jūrų laivyno aviatoriais, skaičius išaugo beveik 500 procentų. To tikimasi ir iš Josepho Kosinskio tęsinio „Asas Maverikas“ („Top Gun: Maverick“, JAV, 2022).

Nuo pirmųjų „Aso Maveriko“ kadrų akivaizdu, kad filmo kūrėjai paskęsta nostalgijoje ir nuorodose į pirmtaką. Net gali susidaryti įspūdis, kad tai ne tęsinys, o perdirbinys – girdime Haroldo Faltermeyerio muziką, o dangus toks pat geltonas ir platus kaip fototapetas iš praeities. Istorijos pagrindas taip pat kone pasceniui pasiskolintas iš originalo. Naujajame filme Tomas Cruise’as sugrįžta kaip kapitonas Pitas Mičelas, kurio šaukinys – Maverikas. Dabar jis yra bandymų pilotas, kurio vykdomas projektas – kuriamas naujas lėktuvas – netrukus bus atšauktas: skraidys bepiločiai lėktuvai. Taigi Maverikas, nepaisydamas admirolo įsakymo, bando įrodyti, kad yra geresnis už dronus, viršija greitį, taip laikinai išgelbėdamas projektą, bet sudaužydamas bombonešį ir rizikuodamas stoti prieš karo lauko teismą. Vietoj to jis siunčiamas atgal į elitinę skraidymo mokyklą, dar žinomą kaip „Top Gun“, kurią pats baigė. Maveriko užduotis – apmokyti tuziną jaunų pilotų atlikti itin slaptą ir svarbią misiją: nuskristi į neįvardytos valstybės kalnuotą regioną ir sunaikinti požeminę urano sodrinimo gamyklą.

Kaip ir pirmoje dalyje, išlieka svarbi tėvo figūra arba, greičiau, jos nebuvimas. Vietoj gražuolės Kelly McGillis instruktorės ant Maveriko „Kawasaki“ motociklo šįkart sėdi Jennifer Connelly, kuri vaidina barmenę ir vienišą motiną Penę. Apie tai, kas nutiko su McGillis heroje, filme net neužsimenama, nors meilės būta baisiai aistringos... Gali būti, kad McGillis projekto autoriams pasirodė per stora ir per sena. Arba dėl to, kaip pasakė Quentinas Tarantino filme „Miegok su manimi“ („Sleep with Me“, 1994), „Asai“ iš tikrųjų yra apie homoseksualią meilę. Be Maveriko kaltės jausmo, meilės problemų ir kovų su mokytojo vaidmeniu, matome ir ambicingų studentų pilotų (tarp kurių viena moteris ir afroamerikietis) peštynes. Tačiau jie neįgauna jokių kontūrų, individualių savybių, kalbant žargonu, tėra „masofkė“. „Asas Maverikas“ – tai Tomo Cruise’o filmas, todėl jį, vairuojantį įvairiausias transporto priemones, daugiausia ir matysime.

Akivaizdu, kad filmo kūrėjams dramos „ant žemės“, personažų santykiai, jų psichologija, motyvacijos nelabai rūpi. O dialogai – aukščiausias banalumo pilotažas, net prisiminti jų neįmanoma. Filme pilotus ir karininkus vaidina daugiau ar mažiau garsūs aktoriai (Ed Harris, Jon Hamm ir kt.), tačiau scenaristai jiems nesuteikia jokios medžiagos, priešistorės, išskyrus tas, kurios yra iš „Asų“. Visame filme neaptariamas nė vienas įvykis, idėja ar patirtis, kuri nebūtų tiesiogiai susijusi su siužetu. Scenaristų komandos tingumą bei neišradingumą pademonstruoja ir Tomo Cruise’o studentams kartojama mantra: „Negalvok, tiesiog daryk“ (tikros pedagogikos aukštumos!). Šį perfrazuotą „Nike“ prekės ženklo šūkį galima suprasti ir kaip pasiūlymą žiūrovui, juk „Aso Maveriko“ kūrėjams mąstantis žiūrovas tikrai nereikalingas...

Giliau kapstantys kritikai Kosinskio filme įžvelgė simpatijų autoritarizmui, mat Maverikas atvirai nevykdo savo vyresniųjų karininkų įsakymų, pavagia du lėktuvus ir vieną iš jų sudaužo, tačiau lieka nenubaustas, nes tik jis vienas gali išgelbėti šalį nuo gresiančio pavojaus. Tačiau atrodo, kad labiau nei (geo)politinės realijos (priešiška valstybė taip ir liko neįvardinta) filmui rūpi jo paties praeitis, net lėktuvai seni, o visa kita – viršgarsiniai ir sprogstamieji dūmai. Taip pat reikia pripažinti, kad skrydžių scenos filme išties įspūdingos – naikintuvai, jų variklių riaumojimas, šuoliai ir piruetai, o vienoje scenoje du naikintuvai sinchroniškai skrieja vienas aplink kitą, tarsi kovotojai su peiliais teatro scenoje. Tikras dangaus baletas...