Kinas
„Žeme, stop“ („stop-zemlia“, Ukraina, 2021) – atviras, jautrus ir gyvybe alsuojantis filmas apie Ukrainos paauglius. Filmo centre – Maša (Maria Fedorchenko) ir du geriausi jos draugai Jana (Yana Isaienko) ir Senia (Arsenii Markov), kurie laukia, kol prasidės gyvenimas. Filmas Berlyno kino festivalyje apdovanotas jaunimo žiuri prizu. „Žeme, stop“ režisierė Kateryna Gornostai lankėsi Vilniuje ir pristatė filmą „Skalvijoje“. Šiuo metu ji gyvena Kyjive, kur savanoriauja, gamina maistą tiems, kurie neturi galimybės jo pasigaminti patys. Susitikome su ja pasikalbėti apie dabartinę Ukrainą ir režisierės kūrybą.
Kokią dalį jūsų gyvenime dabar užima kinas? Ar dokumentuojate karą ir jo patirtį?
Kai prasidėjo invazija, daug žmonių savo gyvenime paspaudė pauzę: visi norėjo, kad viskas greičiau pasibaigtų ir vėl gyventume savo gyvenimą. Tai buvo didelė klaida. Net pati nieko nefiksavau savo telefonu. Likome mamos name Kyjivo priemiestyje, tačiau nuolat girdėjome oro pavojaus signalus, neturėjome jokios slėptuvės, jei kokia raketa būtų pataikiusi, iš mūsų namo būtų likę tik griuvėsiai. Įsivaizdavau, kaip kažkas ras mano telefoną su paskutinėms darytomis nuotraukomis... Todėl nieko ir nefotografavau, bent jau pirmas dvi savaites. Po to sugrįžome į Kyjivą, nors karas vyko ir čia, jaučiausi ramesnė nei priemiestyje. Daug žmonių padarė klaidą palikę miestą ir išvykę į jo pakraščius, mums pasisekė, kad mūsų priemiestis buvo iš pietinės miesto pusės, ne kaip Buča, Irpinė, Hostomelis... Su partneriu režisieriumi Nikonu Romanchenko (kartu montavome „žeme, stop“) susiradome darbą savanorių centre. Nieko nenorėjau filmuoti, tuo metu negalvojau apie save kaip apie kino kūrėją. Darbas man padėjo išlaikyti sveiką protą. Dirbu virtuvėje, gaminame maistą pabėgėliams, teritorinei gynybai, kai kuriems armijos vienetams ir kitiems žmonėms. Dirbome ten visus tris mėnesius ir dabar ten dirbu. Svarstau, ar reikėtų vėl pradėti dirbti kaip kūrėjai, t.y. grįžti prie scenarijaus, kurį pradėjau rašyti prieš prasidedant karui. Tačiau nežinau, ar sugebėsiu kažką parašyti. Viskas pasikeitė, kai prasidėjo okupacija. Pirmus du mėnesius net nesugebėjome žiūrėti jokių filmų, nors kartais vakare turėdavome laiko.
Mano kino suvokimas taip pat labai pasikeitė. Mėgau kurti subtilias niuansuotas dramas. Tačiau staiga mes visi atsidūrėme juoda–balta realybėje su labai didele amplitude tarp gėrio ir blogio. Viskas labai garsu, daug rėkimo. Niekada nemėgau tokių naratyvų, o dabar tokiame gyvenu. Dėl to nežinau, ką kurti toliau. Nežinau, ką žmonės Ukrainoje norėtų žiūrėti... Bandžiau karo kontekstą perteikti ir filme „žeme, stop“, bet tai buvo tik labai nedidelis vieno veikėjo praeities motyvas.
Kaip suradote pagrindinius filmo aktorius paauglius? Ar jie jau turėjo patirties kine?
Ne visi. Buvo du aktorių atrankos būdai: registracijos forma, kur visi norintys galėjo pateikti savo kandidatūrą. Taip pat dirbome su daug mokyklų. Kartu ieškojome mokyklos, kurioje galėtume filmuoti, daug jų aplankėme, atlikome vadinamąjį „dokumentinį tyrimą“. Įvairiose pamokose tapome tyliais stebėtojais. Kažkiek fotografavome, bet nuotraukos buvo tik vidiniam naudojimui, toks buvo susitarimas. Išsirinkdavau mane dominančius paauglius, nuotraukas parodydavome mokyklos direktoriui ir tada jie pasiūlydavo vaikams bei jų tėvams su mumis susisiekti. Mokykloje negali prieiti ir pasakyti: „Tu man patikai, ateik į atranką.“ Viską darėme labai švelniai. Panorusius kviesdavome pokalbio. Šalia interviu, kvietėme ir asmenis, atsiuntusius savo anketas. Pakalbinome daugiau nei 250 jaunų žmonių nuo 13 iki 20 metų.
Atsirinkome apie 70. Jiems pasiūliau dalyvauti aktorių kūrybinėse dirbtuvėse, kad suvoktų, ką darysime ruošdamiesi filmavimui. Tai buvo aktoriniai pratimai darbui su partneriu, vokaliniai pratimai arba darbas su kūnu. Tada iš septyniasdešimties atsirinkome 25 kandidatus, kurie su mumis dalyvavo aktorių laboratorijoje. Tai buvo kaip nedidelė mokykla – su vaikais susitikdavome du mėnesius, tris kartus per savaitę. Darėme daug linksmų dalykų – šokome, dainavome, rašėme tekstus apie savo gyvenimą ir savo gyvenime ieškojome dramaturginės formos. Darėme daug aktorinių dalykų – statėme etiudus, rengėme pasirodymus. Jau nuo pradžių žinojome, kad jie visi vaidins filme, bet scenarijaus jiems nerodžiau. Laboratorija nebuvo apie scenarijų. Vis dėlto etiudų, kuriuos jie statydavo, temos buvo susijusios su tuo, kas vyks filme. Po laboratorijos jie tapo kaip šeima, kaip trupė. Kai kurie labai suartėjo, grupėje užsimezgė draugystės.
Visi, dalyvavę laboratorijoje, gavo vaidmenis. Turėjome 8 pagrindinius personažus, bet po laboratorijos norėjau kiekvienam duoti bent vieną sceną, kur jie kažką daro. Prieš filmavimą parašiau kiekvieno žmogaus biografiją. Visi gavo užrašus apie savo personažą – kas jo tėvai, į kokį universitetą jo personažas paskui stos, kas jo draugai, kokią muziką jis ar ji mėgsta ir t.t. Rinkomės aktorius ir mokytojų vaidmenims, nes supratome, kad juos irgi turi vaidinti įdomūs žmonės.
O kaip atrodė jūsų scenarijus?
Kai teikėme paraišką finansavimui, jau turėjome scenarijų su dialogais, bet ruošiantis filmavimui jis labiau atrodė kaip scenarijaus traktuotė, be dialogų. Visos scenos buvo užrašytos, tačiau tos, kuriose buvo dialogų, atrodė, pavyzdžiui, taip: vyksta pokalbis tarp Senios ir Mašos: jie kalba apie tai, Senia pradeda taip, Maša atsako tą.
Kodėl nusprendėte taikyti tokį metodą?
Nenorėjau, kad aktoriai kalbėtų mano žodžiais. Istorija labai paprasta, kasdienybė. Nereikia didelio teksto, sukonstruoto dialogo. Jie nėra aktoriai. Laboratorijoje mes daug dirbome su gebėjimu improvizuoti. Tai man atrodė geriausias kelias. Viską pasakyti paprastais žodžiais. Tada mes viską padarydavome aikštelėje. Jie improvizuodavo dialogus temomis, minimomis traktuotėje. Viskas turėjo būti pasakyta jų žodžiais.
Kai kurios scenos filme labai gyvos, pavyzdžiui, ta, kurioje trys draugai kambaryje rūko prie lango ir pradeda bučiuotis.
Viskas dėl įdirbio. Žmonės galvoja, kad viskas filme improvizuota, bet mano tikslas ir buvo padaryti taip, kad filmas atrodytų gyvas. Tam daug ruošėmės. Tai filme man ir patinka labiausiai: atrodo, kad viskas improvizuota, lyg dokumentinis kinas apie nuostabius žmones, tačiau tai scenarijuje užrašyta realybė. Iš tiesų, ši scena man asmeniškai buvo viena sunkiausių, labai jaudinausi. Tai intymumas, kurį bandėme sukurti su aktoriais.
Filme esama interviu intarpų su aktoriais. Ar galite papasakoti daugiau, kaip jie atsirado?
Kurdama šį filmą galvojau apie tam tikrų interliudų, jungiančių skirtingas filmo dalis, – metų laikus, – galimybę. Turėjau daug visokių idėjų. Norėjosi kažko tikro. Man pasirodė, kad būtų smagu įtraukti pokalbius su aktoriais, tik jau po filmavimų. Tą padarėme vieną iš paskutinių filmavimo dienų. Visas siužetas jau buvo nufilmuotas, viskas jau buvo įvykę. Aktoriai žinojo, kas nutinka filme, žinojo savo personažų dramaturgiją ir pan. Taigi atskirai paruošiau temas, kuriomis norėjau pasikalbėti su kiekvienu personažu.
Kaip manote, ką tokie hibridinio kino elementai suteikia filmui?
Norėjau, jog žiūrovas pajustų, kad ir jis gali atsiverti ir pasitikėti kitais bei atvirai kalbėti. Buvau labai laiminga, kai iš žiūrovų sulaukiu tokių komentarų, pavyzdžiui: „Pažiūrėjau „žeme, stop“ ir grįžusi namo labai norėjau pasikalbėti su savo mama.“ Malonu, kad jie panoro atvirai kalbėtis.
Filmo pabaigoje pati Maša klausia: „Ar jauti kokį nors <...> ryšį, kaip jauteisi būdama mano amžiaus? Ar tau tai tik praeitis? Ar gali vėl tai išgyventi? Išgyventi dėl to, dėl ko tada išgyvenai?“
Ir tas žmogus neatsako. Tačiau svarbiausia, ne ką tas žmogus atsako, o kad ji paklausia.
Man tai buvo ir tam tikra refleksija apie kiną, kaip jis veikia.
Taip, šis momentas filme padėjo sugriauti „ketvirtąją sieną“.
Naudojote daug neįprastų kino industrijoje kūrybinių metodų.
Filmo logika padėjo rasti atsakymus. Reikia klasės, vadinasi, reikia žmonių bendruomenės. Taigi pirmiausia teko sukurti tą bendruomenę. Jei aktoriai susitiktų aikštelėje pirmą filmavimo dieną, nesu tikra, kad tai suveiktų.
Man atrodo, kad Lietuvoje kuriame kiną „kaip turėtų būti“.
Nesimokiau vaidybinio kino režisūros, tad iš tiesų ir nelabai žinau, kaip viskas turėtų būti daroma. Atėjau iš dokumentinio kino ir labai džiaugiuosi, kad būtent taip atsitiko. Jei kas nors manęs paprašytų sukurti žanrinį filmą kokia nors tema su klasikiniu aktorių darbu, nemanau, kad man pavyktų. Tai amatas.
Filme daug šiuolaikinės ukrainiečių muzikos. Kaip ji atsirado filme?
Tai labiau pogrindinė muzika. Į šį klausimą turiu atsakymą-pokštą. „Nirvanos“ muzika buvo labai brangi – jei ne „Nirvana“, nežinojau, ką daugiau daryti (šypsosi). Bet jei rimtai, tikrai norėjau „Nirvanos“ muzikos, tačiau buvo labai sunku gauti leidimą, tad nusprendėme išspręsti šią problemą paprasčiau – naudoti ukrainietišką muziką. Taip pat norėjau, kad filme naudojama muzika man patiktų ir kad žmonės, sukūrę šią muziką, nebūtų labai garsūs ir filmas padėtų jiems tapti žinomesniems. Pavyzdžiui, visi socialiniuose tinkluose dalijosi „Vash syn medved“ daina „Soroka“, kurią naudojame diskotekos scenoje. Muzikos dažnai ieškojau „Soundcloud“ platformoje, kur koks muzikos kūrėjas teturi apie 50 sekėjų. Tai tik muziką pradedantys kurti atlikėjai, ją įrašinėjantys namuose. Norėjau surasti ką nors įdomaus. Taip pat surasti kažką tarp Ukrainos muzikos paveldo. Pavyzdžiui, bučinio scenoje skamba Svitlanos Nianio daina. Ji – 9–10-ojo dešimtmečio atlikėja ir dainų kūrėja. Radau jos senų albumų, kurie mane nustebino. Niekada nežinojau, kad turėjome tokią įdomią kūrėją.
Tikslas buvo panaudoti muziką, patinkančią man pačiai. Niekas neklausė tokios muzikos Kyjivo diskotekose. Iš tiesų, prieš karą, tarp paauglių buvo labai populiarus rusiškas hiphopas ir kitas rusiškas turinys. Žinoma, nenorėjau šito šlamšto savo filme. Filmas – ukrainiečių kalba, taigi logiška, kad jame naudojama tik ukrainietiška muzika. Ukrainoje esu susilaukusi komentarų, kad šis filmas atrodo utopinis. Kyjive daug jaunų žmonių kalba rusiškai. Man aiškindavo, kad neperteikiau realybės, nes yra daug rusiškai kalbančių vaikų. Atsakydavau, kad šiuo atveju esu vaidybinio kino režisierė, ne dokumentinio, ir su savo sukurta fikcine realybe galiu daryti ką noriu. Aišku, norėjau, kad mūsų realybė būtų tokia kaip filme. Juokavau, kad po kokių penkerių metų taip ir bus. Bet, manau, dabar tai įvyks greičiau. Viskas, kas yra rusiška, Ukrainoje dabar yra lygu agresijai, mirčiai, žudynėms. Todėl daug žmonių atsisako rusiško pasaulio turinio – muzikos, literatūros... Bent jau kol mūsų miestai yra bombarduojami.
Turiu labai paprastą, bet amžiną klausimą. Kodėl norėjote sukurti šį filmą?
Visi mano dokumentiniai filmai – autobiografiniai, dažnai pati būdavau filmų protagonistė. Bet tai nėra labai patogus kūrybos metodas, visą gyvenimą filmuoti dokumentinius filmus apie save – tai juk keista. Todėl pradėjau rašyti istorijas, turinčias dramaturgiją. Norėjosi nagrinėti savo pačios gyvenimą kaip dramaturginę struktūrą. Tai tam tikras refleksijos būdas. Vienas mano gyvenimo lūžio taškų, ko gero, pirmasis – simpatija bendraklasiui, kai buvau šešiolikos. Šiai simpatijai skyriau labai daug energijos, visiškai jos nepasilikau sau. Kai tau šešiolika ir esi susižavėjęs, jauti platonišką meilę, toje akimirkoje tarsi nesi. Esi kažkur ten, kažkokiose svajonėse apie ateitį, ir lauki, kol gyvenimas ateis. Taigi, labai norėjau sukurti portretą mergaitės, kuri supranta, kad „čia ir dabar“ yra brangiausias laikas. Ir su tuo „čia ir dabar“ gali daryti, ką nori. Gali tą vaikiną pakviesti šokti. Nesvarbu, kad po to nieko nenutinka. Tačiau ji supranta, kad pradeda gyventi „dabar“. Ir viskas, kas supa jos „dabar“, yra be galo svarbu. Ši tema man labai svarbi ir dabartiniame kontekste. Kaip minėjau pokalbio pradžioje, dabar esu tarsi paspaudusi pauzę. Kai invazija prasidėjo, mes visi jautėmės taip, kaip Maša filme. Dabar negyvenu, laukiu, kol karas pasibaigs, ir tada, kai jis pasibaigs, vėl pradėsiu gyventi. Gyvenimas taip neveikia. Mes visi Ukrainoje suprantame, kad turime gyventi „dabar“ ir bandyti būti laimingi, kiek tik išeina. Pasiimant viską iš gyvenimo. Net ir tokiomis sąlygomis.
Kaip sekasi aktoriams? Žiūrint filmą kyla klausimas, ar jiems viskas gerai, ar jie saugūs.
Kai kurie yra užsienyje, kai kurie Ukrainoje. Maša buvo Lvive, kiek žinau, ji kaip tik grįžta namo į Kyjivą. Jana yra Berlyne, Senia buvo Budapešte ir Tbilisyje. Manau, kad jis irgi greitai grįš namo. Jis iš Irpinės, tai buvo pagrindinis veiksnys, kodėl paliko namus. Nežinome, kaip atrodo jo namai. Jis pabėgo antrą karo dieną. Vienas mūsų aktorių, Andrejus, taip pat iš Irpinės. Jo šeima nesitraukė tol, kol gatvėmis nepradėjo važinėti tankai. Buvo labai baisi diena. Jie su mamos drauge traukėsi pėsčiomis, nes nebuvo jokio transporto, tiltas jau buvo subombarduotas. Kai kurie pasiliko Kyjive ir taip pat savanoriauja. Nika yra Londone, Solia, kiek žinau, buvo Budapešte. Vaikams viskas gerai, bet vienas mūsų filmavimo komandos narys iš dailės skyriaus žuvo. Jis tarnavo teritorinėje gynyboje.
