Ukrainos kinas Lietuvoje

Anna Burdina – kultūros vadybininkė, prodiuserė, komunikacijos specialistė, dirbusi Odesos, Kyjivo kino festivaliuose, tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Gogolfest“, organizavusi daugybę kultūrinių renginių (festivalių, koncertų, parodų) Ukrainoje su Amerikos ir Ispanijos ambasadomis, Prancūzų institutu ir kt. Šiuo metu ji apsistojusi Vilniuje ir dirba su Ukrainos kinui skirtais edukaciniais bei meno projektais. Ji organizavo ir gegužės 10–14 d. skirtinguose Lietuvos miestuose vykusias Ukrainos kino dienas, kuriose rodyti ryškiausi pastaruoju metu šalyje sukurti filmai. Susitikome su A. Burdina pasikalbėti apie šiuolaikinio Ukrainos kino tendencijas, ryškiausius balsus ir jos pačios atvykimą į Lietuvą bei veiklą čia.

Kaip pasirinkote filmus Ukrainos kino dienoms Lietuvoje ir kaip, manote, jie atspindi Ukrainos šiuolaikinio kino tendencijas?

Apie 10 metų dirbu kultūros lauke bei kino industrijoje Ukrainoje ir stengiuosi domėtis tuo, kas vyksta. Kai atvykau čia, nusprendžiau padėti savo šaliai pristatydama naujausius ukrainietiškus filmus, kad žiūrovai sužinotų kuo daugiau apie Ukrainos žmones. Mano tikslas buvo pristatyti mūsų istorijas. Nusprendžiau parodyti filmus ne tik apie karą Ukrainoje. Žmonės ir taip skaito daug naujienų, žino mūsų miestų pavadinimus ir apie baisius įvykius mūsų šalyje. Norėjau pristatyti Ukrainos žmones, kurie dabar visa tai išgyvena, kenčia ir gina savo šalį. Ukrainos kino dienos vyko tris dienas, tad nusprendžiau pristatyti keturis filmus. Pasirinkti filmai buvo apdovanoti tarptautiniuose kino festivaliuose: Berlyne, Karlovi Varuose, Venecijoje ir Amsterdamo tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje. Tai geriausi šiuolaikinio Ukrainos kino pavyzdžiai.

Kokius ryškiausius šiuolaikinio Ukrainos kino balsus paminėtumėte?

Ukrainos kinas buvo labai stiprus sovietmečiu, bet vėliau, iki 2014 m., mūsų talentai daugiausia dirbo Maskvoje. Jiems galbūt taip buvo geriau, nes Ukrainos kino industrija buvo labai nedidelė, valstybė beveik nefinansuodavo ukrainietiškų filmų, per metus būdavo sukuriami tik du ar trys filmai. Tokia padėtis susiklostė, nes kino teatruose būdavo rodomi filmai iš Rusijos, Europos ar JAV. Kino teatrai buvo nusprendę, kad ukrainiečiai nenori žiūrėti ukrainietiškų filmų, nes jų kokybė prasta, aktoriai nežinomi ir t.t.

Po 2014 m. industrija pradėjo augti. Kino kūrėjai sugrįžo į šalį ir pradėjo dirbti kino pramonėje namuose. Valstybė pradėjo skirti finansavimą ukrainietiškiems filmams, švietimui ir pan. 2016 m. jau buvo justi rezultatai.

Filmas „Blogi keliai“ („Pohani dorogy“, 2020) yra šalies politikos finansuoti daugiau nacionalinių filmų rezultatas. Režisierė Natalya Vorozhbit prieš tai dirbo Rusijoje, kūrė TV serialus. Grįžusi į gimtinę ji sukūrė filmą apie situaciją Donbase, ir šis buvo apdovanotas Venecijos kino festivalyje. Po truputį mūsų režisieriai tapo vis profesionalesni, o jų sukurti filmai laimėjo daug prizų. Naujausias, „žeme, stop“ („stop-zemlia“, rež. Kateryna Gornostai, 2021) pelnė jaunimo žiuri prizą – „Krištolinį lokį“ – Berlyno kino festivalyje.

Po 2014 m. pagrindinė ukrainietiškų filmų tema buvo karas Donbase. Garsus filmas „Kiborgai – didvyriai nemiršta“ („Kiborgy. Heroyi ne vmyrayut“, rež. Achtem Seitablajev, 2018) pasakoja apie Donecko oro uosto gynimą karo Donbase pradžioje. Filme „Namo“ („Evge“, rež. Nariman Aliev, 2019) pasakojama apie Krymo totorių situaciją – tai taip pat labai skaudi tema ukrainiečiams.

Po 2020 m. mūsų kino kūrėjai pradėjo pasakoti istorijas labiau bendromis temomis – apie vaikystę, paauglystę, šeimą ir t.t. Mūsų kino pramonė buvo pasiekusi labai aukštą profesionalumo lygį, bet, deja, dabar turėsime bent jau metų tarpą, nes kino kūrėjai, kurie buvo pradėję kurti naujus filmus, negali jų pabaigti. Tikiuosi, kad po metų, pasinaudodami Europos kino industrijos pagalba, jie galės juos užbaigti ir pamatysime filmus Europos kino festivaliuose.

Ukrainos kinas labai greitai užaugo. Pavyzdžiui, 2014-aisiais Odesos kino festivalio Ukrainos nacionalinei konkursinei programai mes suradome vos keturis filmus, o dabar atrankai pateikiama apie penkiasdešimt filmų.

Kodėl lūžis atsitiko 2014 metais? Taip pat dėl karo?

Kino teatrai nustojo pirkti rusišką turinį ir buvo suprasta, kad kino industrijai reikia mūsų šalyje sukurto turinio. Ir kad kinas turi atspindėti Ukrainos žmonių išgyvenimus. Niekas nesuprato, kaip mes tuo metu jautėmės, reikėjo refleksijos. Buvo tikrai skaudu, kai Rusija įsiveržė į mūsų teritoriją, užgrobė jos regionus ir niekas negalėjo mums padėti. Mes neturėjome armijos, ginklų, toje situacijoje buvome vieni. Po to buvo Krymas. Ir tik mūsų žmonės galėjo suprasti, kas įvyko ir ką mes tuo metu jautėme. Taigi Ukrainos režisieriai pradėjo kurti filmus šiomis temomis.

Ar galite daugiau papasakoti apie Krymo totorių situaciją?

Nedidelė totorių tauta gyveno Krymo regione, kol sovietmečiu Stalinas nusprendė juos ištremti į Sibirą. Vietoj totorių į Krymą buvo atvežti rusai. Kai Sovietų Sąjunga sugriuvo, Krymo totoriai sugrįžo ir pradėjo čia kurti savo gyvenimą iš naujo, puoselėti savo kultūrą, įkūrė kultūros centrą ir galėjo garsiai apie ją kalbėti ir ją skleisti. Bet kai rusai 2014-aisiais okupavo Krymą, į kalėjimus imti uždarinėti Krymo aktyvistai, tarp jų ir totoriai, kurie priešinosi okupacijai. Dabar daug Krymo totorių aktyvistų yra kalėjime, jiems reikia Europos visuomenės pagalbos. Narimanas Dzhelialis (Nariman Celâl) yra įkalintas vien dėl savo pozicijos. Totorių šeimos yra kontroliuojamos, ir jei kažką padarys ne taip, jų laukia kalėjimas. Taigi tokia situacija dabar yra Kryme. Krymo aktyvistai Ukrainoje kovoja Europos teismuose. Norime, kad Krymas vėl taptų Ukrainos dalimi.

Minėjote Odesos kino festivalį. Kokie festivalio planai šiais metais?

Odesos kino festivalis yra A klasės kino festivalis, pradėtas rengti 2010 metais. Jis vyksta Odesoje vasarą ir turi tarptautinę bei nacionalinę konkursines programas, atvyksta daug garsių svečių, tokių kaip Isabelle Huppert, Catherine Deneuve, Darrenas Aronofsky. Festivalis turi ir stiprią industrijos programą, kurios metu vyksta tarptautiniai projektų pitching’ai (pristatymai). Iki COVID-19 festivalis vis labiau augo ir stiprėjo, kino industrijoje buvo tapęs svarbia platforma, žinoma ir Vakarų Europoje. Klausiausi interviu su Odesos kino festivalio vykdomąja direktore Anna Machukh, ji sakė, kad paruošti keturi planai: pirmasis – jie organizuos festivalį Odesoje, jei Ukraina laimės karą iki gegužės galo, antrasis – jis vyks virtualiai rugsėjį, trečiasis – surengs festivalį vėliau, o ketvirtasis – rodys savo programą kitų šalių festivaliuose. Industrijos renginiai kaip pitching’ai ir work-in-progress projektų pristatymai bei filmų peržiūros kino industrijai vyks tokiuose festivaliuose kaip Kanai, Karlovi Varai ar „PriFest“ Kosove.

Jei turėsite galimybę, kviečiu atvykti į Odesos kino festivalį. Tikiuosi, jis tikrai galės vykti gyvai jau kitais metais. Festivalis nuostabus – tai kaip Ukrainos Kanai.

Minėjote, kad po 2020 m. kūrėjai pradėjo kurti filmus universaliomis temomis. Kodėl?

Režisieriai stengiasi surasti kitų temų, įdomių mūsų publikai. Žmonės jau buvo įpratę prie karo mūsų teritorijoje. Paskutinis filmas, kuris mane labai palietė, yra „Atlantida“ (rež. Valentyn Vasyanovych, 2019). Ukrainos savanoriai atvyksta į karo nusiaubtą teritoriją ieškoti kūnų ir randa juos su rusų uniformomis. Jie tarsi išpranašavo dabartinę situaciją. Labai stiprus filmas, rekomenduoju jį pamatyti. Jį žiūrėti sunku, tačiau jį vertinu dėl šalto žvilgsnio į karą. „Blogi keliai“ – tai moters režisierės žvilgsnis, su emocija, jame rodomos situacijos, nutikusios žmonėms karo metu. „Atlantida“ kalba apie tai, kas bus po karo. Jei karo veiksmai fronto linijose sustos, tai dar nereikš, kad karas tą akimirką baigėsi. Mums reikės nuveikti labai daug ir patiems pasikeisti. Man prireikė labai daug laiko vien pasijausti ramesnei. Bombarduojamose teritorijose praleidau tik tris savaites, bet niekada to nepamiršiu. Kai skaitau kitų žmonių istorijas, suprantu, kad man labai pasisekė. Buvau Kyjive, girdėjau pavojaus signalus, mačiau subombarduotus pastatus, girdėjau bombų garsus, bet negyvenau slėptuvėje ir nekentėjau be vandens ir maisto. Suprantu, kad esu traumuota, nors maniškė trauma ir nėra tokia didelė. Visgi – neseniai vėl peržiūrinėjau „Blogus kelius“ ir išgirdusi bombardavimų garsus pajutau juos visu savo kūnu. Žmonės po karo nebebus tokie patys. Viskas mūsų gyvenimuose ir žvilgsnyje į realybę bus pasikeitę. Būsime kitokie.

Kaip atvykote į Lietuvą?

Galbūt esu taip sudėta – pirmą karo dieną dar juokiausi ir juokavau. Negalėjau patikėti, kad tai iš tiesų vyksta. Buvau Kyjive. Mėnesį prieš karą labai daug apie jį girdėjau, visi apie tai kalbėjo. Dirbau su JAV ambasada ir ambasados darbuotojai pradėjo vykti iš šalies, vasario viduryje buvo likę tik ambasados darbuotojai ukrainiečiai. Juokavome, kad Putinas ir Bidenas vienas su kitu žaidžia Šaltojo karo žaidimus. Bet vasario 24-ąją 5 val. ryto išgirdau pirmuosius garsus ir pagalvojau, kad už lango audra, bet kai atidariau langą, pamačiau, kad visur ramu, tik automobilių signalizacijos kaukia. Tada išgirdau dar vieną garsą, ir dar vieną. Pradėjau guglinti ir supratau, kad tai įvyko, su mumis, dabar! Bet iki vidurdienio vis dar negalėjau tuo patikėti. Man atrodė, kad čia kažkoks pokštas – kad tai tik keletas visoje šalyje numestų bombų. Negalėjau patikėti. Man reikėjo vienos dienos, kad suvokčiau, jog tai tikra ir viskas pasikeitė. Kitas dvi dienas buvau ištikta šoko. Likau namuose, niekur nėjau. Gyvenu prie Kyjivo ribos, mačiau ilgas automobilių eiles, žmones, paliekančius miestą. Viename sovietiniame karo filme buvau mačiusi, kaip lengva subombarduoti ilgas mašinų eiles, tad nusprendžiau pasilikti. Mano kaimynai yra iš Donbaso. Jie sakė: „Mes niekur nevyksime, mums jau užteko. Jau suradome namus Kyjive, persikėlėme čia iš Donecko. Mes pasiliksime namuose, neisime į slėptuvę, ji nenaudinga. Jei eini į slėptuvę, ten su tavimi gali nutikti bet kas. Tai ir tu niekur neik, pasilik namuose, koridoriuje, nes tai saugiausia vieta tavo namuose, ir tiek.“ Namuose praleidau maždaug keturias dienas. Pradėjau suprasti, kad mano gyvenimas keičiasi visam laikui. Turėjau labai daug planų iki pat metų pabaigos. Turėjau padaryti labai daug dalykų. Negalėjau patikėti, kad esu tokioje situacijoje. Mano močiutė išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, labai daug apie jį pasakojo. Maniau, neįmanoma, kad tai gali atsitikti vėl. Po keturių dienų dar kartą nusprendžiau pasilikti Kyjive. Mano kaimynai sakė, kad dideli miestai yra saugesni nei mažesni. Supratau, kad jie teisūs. Nusprendžiau padėti kitiems, kiek galiu. Kyjive pažinojau daug senų ar neįgalių žmonių. Turėjau mašiną, tapau savanore. Vėliau paskambino draugė ir pasakė, kad į Kyjivą atvyksta prancūzų žurnalistai, paklausė, ar galėčiau jiems padėti surasti žmones, suorganizuoti interviu. Taigi penkias dienas dirbau su žurnalistais iš Prancūzijos ir Pietų Korėjos. Dirbdama su jais, pamačiau mūsų žmones šioje tragiškoje situacijoje. Iš vienos pusės, buvau šokiruota gerąja prasme. Labai daug žmonių vieni kitiems padėjo, restoranai nemokamai gamino maistą gynėjams, seniems žmonėms, vaikams, žmonės rinko medikamentus ir kitus reikalingus dalykus armijai, gynėjams, seniems žmonėms, taip pat padėjo juos platinti. Atvykome į ligoninę, kur daromos širdies operacijos. Gydytojai dirbo net ir kaukiant oro pavojaus sirenoms. Jie vykdė savo pareigą be jokių minčių palikti miestą. Aplankėme ir Irpinę dar iki rusų pasirodymo. Pamačiau sugriautus pastatus, girdėjau bombardavimus, mačiau išsigandusius žmones, kurie bėgo per sugriautą tiltą. Galbūt matėte tai nuotraukose. Aš mačiau savo akimis. Po to mano rankos drebėjo gal keturias valandas. Pamačiau, kas yra karas. Žmonių akyse buvo žvėriška baimė. Jie nežinojo, kur eina, tiesiog norėjo iš čia pabėgti. „Nesvarbu kur, bet prašau, tik nuvežkite mus į saugią vietą.“ Tada ir suvokiau, kad man reikia išvykti. Po kelių dienų draugai iš Lvivo pradėjo man skambinti ir prašyti išvykti iš Kyjivo, nes rusai pradėjo bombarduoti Mariupolį, Charkivą, Kyjive irgi tapo labai pavojinga, jie maldavo, kad atvykčiau pas juos bent savaitei. Po dviejų savaičių Ukrainos armija apgynė Kyjivą ir rusai pasitraukė. Draugė iš Vilniaus man vis kartojo, kad būsiu savo šaliai naudingesnė, jei apsistosiu užsienyje ir organizuosiu ką nors su Ukrainos kultūra ir kinu. Taigi atvykau čia tik dėl šios priežasties. Susitikau su Lietuvos kino centro atstovais ir pasiūliau jiems suorganizuoti Ukrainos kino dienų programą, jie maloniai sutiko padėti. Esu jiems labai dėkinga. LKC pasiūliau tik idėją ir programą, pasirūpinau rodymo teisėmis, o visą organizacinį darbą padarė jie. Lietuviai yra labai aktyvūs. Ukrainos žmonės jums irgi labai dėkingi. Iš visos širdies dėkoju „Meno aviliui“, LKC, „Skalvijai“ ir visiems žmonėms, kuriuos čia sutikau. Jūs jaučiate mūsų situaciją kaip ukrainiečiai.

Dar paminėčiau, kad „Meno avilys“ vasarą organizuos nebyliųjų Ukrainos filmų seansus su gyva muzika. „Meno avilys“ pakvietė mane padėti su ukrainiečių kino programa. Jie dirba labai profesionaliai ir dėl Ukrainos žmonių nori padaryti viską, ką tik gali. „Skalvijoje“ norėčiau suorganizuoti keletą seansų su paskaitomis apie Ukrainos kino istoriją. Taip pat „Skalvija“ įsigijo platinimo teises ir nuo gegužės pabaigos rodys filmą „žeme, stop“. Labai rekomenduoju jį pamatyti.

Per visą laiką, kol čia būsiu, pamėginsiu padaryti, kiek tik galiu. Tik nežinau, kiek tai tiksliai truks. Mano misija yra būti tiltu tarp ukrainiečių ir skirtingų Lietuvos organizacijų, kurios norėtų pristatyti Ukrainos kultūrą.