7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Santykių juodraštis

Nauji filmai – „Charlotte apie Jane“

Elena Jasiūnaitė
Nr. 19 (1426), 2022-05-13
Kinas
„Charlotte apie Jane“
„Charlotte apie Jane“

Kino mėgėjams Charlotte Gainsbourg pristatinėti nereikia. Žymių aktorės Jane Birkin ir muzikanto Serge’o Gainsbourgo šeimoje gimusi aktorė ir dainininkė seniai išlindo iš tėvų šešėlio ir užsitarnavo vardą kaip savarankiška menininkė. Dabar dokumentiniu filmu „Charlotte apie Jane“ („Charlotte par Jane“, Prancūzija, Japonija, D. Britanija, 2021), skirtu savo motinai, Gainsbourg debiutuoja ir kaip režisierė.

Tai – ne pirmoji Jane Birkin biografija kino ekrane. 1988 m. režisierė Agnès Varda sukūrė filmą „Jane B. pagal Agnès V.“ („Jane B. par Agnès V.“), skirtą savo draugei ir aktorei Jane Birkin. Filme, peržengiančiame tradicinės biografijos rėmus, per pokalbius, ekscentriškas inscenizacijas ir pačią kūrybą, kaip aktą, atsiskleidžia ne tik aktorės, bet ir režisierės – žmonių, slypinčių po sukurtu ir susikurtu įvaizdžiu, – portretai. Akivaizdu, kad Gainsbourg filmo pavadinimas buvo parinktas neatsitiktinai, lyg linkėjimas savo pirmtakui ar kita medalio pusė – jame tęsiamos ankstesniame filme užčiuoptos motinystės, moteriškumo, žvaigždės idėjos temos. Tik šį kartą Birkin nebe keturiasdešimt, o septyniasdešimt penkeri, ir filmas – ne draugės, o dukros žvilgsnis į motiną, žvaigždę, žmogų.

Motiną Gainsbourg filmavo beveik trejus metus. Visas filmas sumontuotas iš dukters ir motinos pokalbių (kartais – ir inscenizuotų, kaip kad scena, kurioje abi, apsirengusios baltai, guli baltų patalų lovoje) ir buitinių scenų, kuriose – viskas nuo Birkin pasirodymo Japonijos scenoje iki vizito į buvusius jos ir Serge’o Gainsbourgo namus (šiuose beveik niekas nepasikeitę nuo jo mirties) ar kelionės pas šunų veisėją.

Panašu, kad pačiai Gainsbourg šis filmas – tarsi terapija. Ne veltui pirmasis filme motinai užduodamas klausimas susijęs su abiejų moterų nutolimu ir susvetimėjimu, kurį jaučia būdamos kartu. Visą filmą Gainsbourg klausia, tiria, stebi. O Birkin leidžiasi į dukros žaidimus ir kalba: apie senėjimą, pasikeitusį atspindį veidrodyje ir meilę sau, apie rūpestį, jaučiamą dėl vaikų, ir kad jis niekada nedings iki kol ji bus gyva, buvusius vyrus, sukauptus daiktus, į kuriuos per skaudu žiūrėti, bet kartu sunku paleisti, ir praeitį bei jos paliktas žaizdas.

Vis dėlto neapleidžia mintis, kad Gainsbourg, užsibrėžusi padaryti tiek daug – pamatyti ir parodyti motiną, „kokios jos dar niekas nematė“, – nesuvaldo savo gausios surinktos medžiagos. Padrikos scenos, įsiterpiančios į pokalbius, ima priminti kratinį ir nesuteikia tęstinumo nuskambantiems atsakymams į klausimus ir ekrane kuriamam motinos portretui. Gainsbourg užduodami klausimai gilūs, intymūs, tačiau motinos atsakymai dažnai panašūs į tokius, kokius ji galėtų pateikti ir pirmą kartą matomam žurnalistui – jie atrodo asmeniški, tačiau iš tiesų yra gerai apgalvoti. Vienoje scenų pati Birkin užsimena, kad tiek kartų sau kartojo savo susikurtas gyvenimo istorijas, jog pati jau nebežino, kas yra tiesa, o kas – fikcija. Tai – labai įdomi bet kurio biografijos herojaus savęs su(si)kūrimo dalis, tačiau Gainsbourg tai, kas slypi už motinos susigalvotų istorijų, nesudomina. Ekrane matomas motinos portretas ir jų santykiai primena juodraštį – daug žadantį, kartais netikėtai sublizgantį pačios Birkin įžvalgomis, tačiau neišbaigtą.

Režisierė taip pat tikisi, kad žiūrovas jau bus susipažinęs su jos motinos biografija. O tam, kuris jos nežino ar nepasidomėjo, gali pritrūkti konteksto. Tai, kas visiškai aišku filmo dalyvėms, žiūrovui gali likti už jo supratimo ribos: pavyzdžiui, kai moterys kalbasi apie Birkin ligą, vaikus, pirmosios dukters žūtį ar net ir ne vieną Birkin vyrą. Galbūt todėl susidaro įspūdis, kad Gainsbourg filmas pirmiausia ir yra skirtas jai pačiai. Tą įspūdį dar labiau sustiprina finalinė scena, kurioje matome abi moteris apsikabinusias saulėtame paplūdimyje. Pasigirsta režisierės užkadrinis balsas – ji, lyg siekdama apibendrinti filmą, svarsto apie motinos funkciją ir vietą dukters gyvenime. Tačiau būtent režisierės giluminio žvilgsnio, padariusio ją, kaip pati teigia, jausmingą motinos atžvilgiu, o kartu – ir atrasto naujo jų santykio, filme taip ir nepamatome. Birkin portretas išlieka neryškus – tarsi būtų toks, kokį veidrodyje stebi pati Birkin, kai dukrai pasakoja apie senstantį savo kūną ir sąmoningą pasirinkimą matyti susiliejusį vaizdą – taip paprasčiau susitaikyti.

„Charlotte apie Jane“
„Charlotte apie Jane“
„Charlotte apie Jane“
„Charlotte apie Jane“
„Charlotte apie Jane“
„Charlotte apie Jane“
„Charlotte apie Jane“
„Charlotte apie Jane“