Kinas
Tvarkingai papasakotų ir švariai atidirbtų istorijų pasaulyje turbūt labiausiai gaivina paliktas paslapties šydas – žavi galimybė spėlioti, kas toliau įvyks ir kas slepiasi po nepapasakotomis istorijos dalimis. Tokią galimybę žiūrovams bando pasiūlyti režisierės kėdėje debiutuojanti aktorė Maggie Gyllenhaal filme „Dingusi dukra“ („The Lost Daughter“, 2021). „Netflix“ platformoje rodomas filmas spėjo apkeliauti ne vieną svarbų festivalį ir prisirinkti nominacijų bei apdovanojimų, tarp kurių – ir įvertinimas už geriausią scenarijų Venecijos tarptautiniame kino festivalyje.
Filme pasakojama istorija apie vidutinio amžiaus anglų kalbos profesorę Ledą Karuso (Olivia Colman), atvykusią į Graikijos salas darbo atostogų. Jos „darbostogas“ trikdo pasiturinti amerikiečių šeima, kurios dėka profesorė grimzta į prisiminimų liūną bei kone iš naujo išgyvena įvykius, nutikusius prieš 20 metų.
Elenos Ferrante romanu paremta istorija – kelionė melancholišku moters pasaulio labirintu. Jau patys pirmi kadrai užduoda toną, kuris švelniai sufleruoja, kad šalia visada yra tragedijos nuojauta: moteris naktį velkasi paplūdimiu, kol galiausiai nualpsta. Ir viskas, ką matome po šio kadro, – įvykiai, atvedę iki tokios būsenos.
Jei ne tokia dramatiška pradžia, turbūt nelabai ir pavyktų jausti tą visą laiką lydintį paslapties šydą, kuris vis kviečia žiūrinčiojo savęs paklausti – kaip tas pradžios įvykis susijęs su visu tuo, kas vyksta toliau. Matome akademinius darbus pabėgus toliau nuo miesto šurmulio pasidaryti pasiryžusią profesorę – kaip ji skaito, ramiai leidžia laiką ir, atrodo, mėgaujasi ramybe dvelkiančia aplinka, kol pasirodo triukšminga amerikiečių šeima, su kuria Leda galiausiai užmezga ryšį.
Ryšys su šeima suveikia lyg Ledos vidinio pasaulio manifestacija – matydama šeimą su mažais vaikais ji prisimena ir savo jaunystę, kai augino dukras, kurios dabar jau suaugusios. Žiūrovas yra kviečiamas kartu su Leda netiesiogiai keliauti po jos prisiminimus, kartu su ja tirti tai, ką ji dabar išgyvena. Režisierė stengiasi jautriai, bet kartu nepersaldindama parodyti Ledą ištikusius išgyvenimus, kai reikia susitaikyti, kad jaunystės laikas jau prabėgęs. Gal saldumas čia net nebūtų tinkamas žodis, kadangi vaizdus režisierė dėlioja taip, kad kartais galima justi net nejaukumą, – dažnai naudojami stambūs kadrai, išdidinant detales, kalbančias apie dabartį (smėlį, jūrą, saulės nubučiuotą odą), veikia tarytum katalizatorius, padedantis užvirti užstrigusiems jausmams – tiems, kurių ji anuomet nesugebėjo išgyventi ir išreikšti.
Kai kurie įvykiai iš praeities bando paaiškinti, kokį prarastą laiką Leda čia bando įžvelgti: matant, kaip gražiai auga kaimynystėje įsikūrusios amerikiečių šeimos mergaitės, ją ima persekioti lyg ir kaltės, lyg ir pavydo jausmai, primenantys, kad toli gražu pati tobula mama nebuvo. Po truputį sužinome, kad savo dukras Leda paliko auginti tėvui, su kuriuo išsiskyrė, ant jų išsiliedavo, ne visada jomis pasirūpindavo ir jas ignoruodavo. Todėl nieko keisto, kad kitos šeimos buvimas šalia priverčia moterį keliauti melancholišku savo vidinio pasaulio labirintu.
Patį filmo pavadinimą „Dingusi dukra“ galima šifruoti kaip kodą – galbūt tai nuoroda, kaip Leda padėjo ieškoti dingusios amerikiečių mergaitės (trumpas, bet svarbus epizodas), galbūt tai užuomina į jos pačios poelgius, kaip ji pametė savas dukras, o galbūt tai metafora apie ją pačią, pamestą gyvenime ir pačią pametančią kitus. Moters gyvenimas, atrodo, įkūnija šiuolaikinę svajonę, bet pilnatvės jame nematyti – vis justi neišsipildymas ir trūkumas, nors, atrodo, akademiniai pasiekimai ir susiklosčiusi karjera jau turėtų užpildyti vidinį pasaulį.
Ne veltui į Ledą kreipiama daugiausia dėmesio – iš pasirinkto pasakojimo būdo galima suprasti, kad jei ne filmo mediumas, istoriją girdėtume pirmu asmeniu. Gyllenhaal pasistengia, kad „Dingusios dukros“ vaizdinis pasaulis skleistųsi kaip pagrindinės veikėjos tęsinys, tad viskas, ką žiūrovas regi, nėra objektyvus vaizdas.
Paslaptį tegu sau įmena kiekvienas žiūrovas, o režisierę ir scenarijaus autorę galima pagirti už įtraukiančią istoriją, kurioje persipina ir trilerio, ir psichologinės dramos elementai, taip pat gebėjimą tos dramos nepateikti pernelyg plokščiai. Čia, atrodo, niekas nevyksta veltui ir kiekvienas įvykis įgauna prasmę tolesniame kontekste, tačiau tai netrukdo, nes pavyksta išvengti stipraus nuspėjamumo ir dvi valandos neprailgsta.
