Kinas
Prieš keturis dešimtmečius režisierius Krzysztofas Kieślowskis išėjo į Lenkijos gatves rinkti interviu filmui „Kalbančios galvos“ (1980). Visų sutiktųjų – nuo dar kalbėti nemokančio vienmečio iki nebeprigirdinčios šimtametės – jis klausė to paties: kada tu gimei, kas tu esi ir ko dabar norėtum? Neįtikėtinai paprastas kino klasika tapęs sociologinis eksperimentas parodė, kokie panašūs yra žmonės, ar jie būtų gimę tuometinėje Lenkijoje, ar toli nuo jos, ir kaip neišvengiamai keičiasi svajonės ir savęs suvokimas bėgant metams.
Nežinia, ar JAV režisierius Mike’as Millsas matė Kieślowskio filmą, tačiau su savo filmu „Drąsiau drąsiau“ („C’mon C’mon“, JAV, 2021) jis grįžta prie tų pačių esminių klausimų. Pagrindinis filmo veikėjas Džonis (Joaquin Phoenix) – vienišas vidutinio amžiaus vyras, dirbantis radijo žurnalistu. Su kolegomis jis keliauja po JAV miestus ir renka vaikų ir paauglių interviu, kuriuose šie dalinasi svarstymais apie ateitį, pasakoja apie savo santykius su tėvais, ateities planus, supergalias ir svajones. Kas kartą sugrįžęs į tuščią viešbučio kambarį Džonis reflektuoja jų atsakymus – šie, regis, jo gyvenimui suteikia prasmę. Situacija pasikeičia, kai Džoniui paskambina jo sesuo Viv (Gaby Hoffmann), su kuria jis nebendravo nuo jų motinos mirties. Įvykus nelaimei šeimoje, Viv paprašo kurį laiką prižiūrėti jos sūnų Džesį (Woody Norman). Drauge su ekscentrišku sūnėnu Džonis leidžiasi į kelionę po JAV miestus. Per naujai užmegztą santykį jie mokosi suprasti ne tik vienas kitą, bet ir patys save.
Millso filme dokumentinė medžiaga – autentiški Detroito, Niujorko, Naujojo Orleano vaikų atsakymai į jiems užduodamus klausimus – persipina su fikcija, režisieriaus sukurta istorija apie vidutinio amžiaus vyrą, jo seserį ir jos sūnų, atkuriamus tarpusavio šeiminius ryšius, mokymąsi rūpintis kitu ir susitaikymą su praeitimi. Džonio vaikams užduodami klausimai filme cikliškai kartojami, tačiau kartu jie atsispindi ir Džonio santykiuose su Džesiu – tik pažinęs vaiko pasaulį Džonis randa atsakymus į tai, ko jis klausia kitų. Taip sujungiami skirtingi filmo poliai ir naratyvui suteikiama vientisa struktūra.
Šį kartą raktas į filmą yra ne vaizdai, o skambantys žodžiai ir garsai. Galbūt todėl pasirinktas ir nespalvotas formatas – jis prislopina vizualinį didžiųjų JAV miestų triukšmą, nukreipia žvilgsnį į mažus filmo veikėjų gestus ir liepia susikoncentruoti į tai, kas sakoma. Filme matome tekstinius Viv ir Džonio susirašinėjimus, nuolat skamba muzika (nuo klasikos iki Lou Reedo), garso įrašai ir citatos iš knygų – jos, Džonio skaitomos kaip vakaro skaitiniai prieš miegą, natūraliai įsilieja į filmą. Net ir komplikuota Džesio tėvo istorija, matoma ekrane, įgyja pasakos apie bipoliniu sutrikimu sergančio lokio šeimyną pavidalą. Prieš atsiverdamas kitiems, į garsų pasaulį pasineria ir pats Džesis – atsisakęs atsakyti į dėdės interviu klausimus, jis perima garso įrašymo įrangą ir ima klausytis jį supančio miesto triukšmo.
Filme ne veltui tiek dėmesio garsui: „Drąsiau drąsiau“ kalba apie būtinybę įsiklausyti, ką nori pasakyti kiti, – tik taip išmoksime susikalbėti. Džonis ir Džesis su praeities našta bando susidoroti savais būdais. Džonis po motinos mirties, konflikto su seserimi ir išsiskyrimo su mylimąja užsisklendžia ir atsiriboja. Džesio gyvenimą, kurio centre yra sergantis tėvas, užpildo išgalvoti, makabriški vaidinimai, kurių pagrindiniu personažu – apleistu našlaičiu – tampa jis pats. Džonis ir Džesis vienas kito nesupranta, nes nekalba ir nemoka kalbėti apie savo patirtis. Režisierius renkasi rodyti ne tik scenas, kur tarp filmo veikėjų ima megztis nebylus ryšys. Gerokai svarbesnės – jų bendravimo klaidos, kaip kad ta, kurioje Džesis trumpam dingsta parduotuvėje, taip sukeldamas Džonio pykčio protrūkį. Nors už jo jaučiamo pykčio slepiasi paprasčiausia baimė, kad įvyks nelaimė, paaiškinti tai kitam pasirodo besą sunkiau, nei turėtų būti. Norėdami neprarasti sukurtų santykių, per šiuos įvykius, pasitelkę ir išvykusios Viv išmintį, Džesis ir Džonis priversti mokytis suprasti save, tai iškomunikuoti kitam, išklausyti ir išmokti atsiprašyti. Ar tiesiog pripažinti, kad ne viskas yra gerai.
Filmas palieka daug erdvės žiūrovui – bėgant titrams užteks laiko apgalvoti, kaip būtum atsakęs į Džonio užduodamus klausimus, kaip į juos atsakytum dabar ir kas vis dėlto pasikeitė. Ar prisiminti visus bereikšmius konfliktus, įvykusius dėl nesusikalbėjimo. Iš tiesų Millso filmas žavus savo paprastumu ir banaliomis tiesomis, kurias kartais pamirštame. Tai istorija apie filmo veikėjų mokymąsi gyventi drauge dabartyje – net jei tas gyvenimas kartais būna baisus, pilnas pavojų ir emocinių žaizdų. Galbūt ateitis niekada nebus tokia, kaip įsivaizduoji (ar įsivaizduoja kalbinami vaikai). Bet, kaip vieninteliame savo padarytame įraše teigia Džesis, gyvenime visada įvyks tai, apie ką net negalėjai pagalvoti. O tada beliks eiti pirmyn ir pirmyn.
