Kinas
Naujausias Guillermo del Toro filmas „Košmarų skersgatvis“ („Nightmare Alley“, JAV, Meksika, 2021) yra ne tik intrigos kupina veiksmo drama, bet ir psichologizuotas žmogaus nuopuolio pavyzdys. Filmas pasakoja apie neturtingą, bet ambicingą vyriškį Stantoną Karlailą (Bradley Cooper) ir jo vidinę kelionę, apimančią ne tik paikus mentalizmo triukus, skirtus publikai linksminti, bet ir apgaulingus spiritizmo seansus, įtraukiančius į pavojingą žaidimą savo ir kitų gyvenimais.
Filmas tarsi skyla į dvi dalis. Pirmoji – atrakcionų parkas. Šioje dalyje daug pastelinių rusvų spalvų, blausaus apšvietimo, chaotiškos objektų ir subjektų gausos, lietaus, nešvarios aplinkos. Ši estetika priminė režisieriaus Paulo Weitzo filmo „Vampyro padėjėjas“ (2009) groteskišką klajojantį cirką. Kita vertus, del Toro vizija šiek tiek subtilesnė, nekaltesnė. Filmo siužetui persikėlus į Amerikos miestą, atmosfera tampa atšiauresnė, labiau primenanti film noir būdingą tamsos ir šešėlių žaismą. Tačiau įtampa pradeda augti, kai žiūrovas Molės (Rooney Mara) ir Stantono konfliktą priverstas stebėti pro langą ir prie užvertų durų. Dėl tokio režisūrinio sprendimo poros interesų kolizija tampa paveikesnė, intymesnė ir net esminė.
Antroje filmo dalyje jau atsiranda juodo humoro. Stantonas naiviai tikisi, kad po spiritizmo seanso teisėjo Kimbelo (Peter MacNeill) ir jo žmonos (Mary Steenburgen) santykiai bus išgelbėti naujai įkvėptos vilties. Tačiau ironiška, kad tai paskatina žmoną nušauti vyrą prie pusryčių stalo ir nusižudyti pačią.
Estetine prasme „Košmarų skersgatvis“ primena ankstesnius režisieriaus filmus, tačiau nuvylė plokščiais ir nekintančiais veikėjų tipažais. Vienintelis personažas, turintis spalvotą vidinį pasaulį, yra dramos epicentru tapęs Stantonas Karlailas. Juo labiau kad kontrastas tarp pagrindinio filmo herojaus psichologizmo ir kitų veikėjų pasyvaus būdo leidžia giliau pažinti ir suvokti Stantono nuosmukio istoriją. Ganėtinai ryškus pagrindinio veikėjo charakterio kismas iš atsargaus, tylaus stebėtojo į smalsų iliuzionistą, galiausiai peraugantis į neurotišką, nuo galios apsvaigusį fanatiką, pirmyn veda filmo siužetą ir suteikia dinamikos.
Ganėtinai tragišką naratyvą praturtinantis elementas – Stantono tėvo laikrodis, kurį, tėvui mirus, sūnus pavogė, o jo prasmė paaiškės tik scenoje, kai pasinėręs į alkoholizmą veikėjas jį iškeis į butelį stipraus gėrimo. Taigi filme pasakojama apie užburtą kartų ratą, kartu siūloma pasirinkti mirtį kaip vienintelę išeitį be galimybės pratęsti giminę.
Spiritizmo seansai įtraukia Stantoną į pražūtingą įvykių sūkurį. Kaip Sofoklio pjesėje „Oidipas karalius“ veikėjas pamažu sužino akis badančią, nemalonią tiesą, taip Stantonui ir pastabiam žiūrovui subtiliomis nuorodomis atskleidžiama tikroji veikėjo istorija. Štai atrakcionų parko vadovas Klemas (Willem Dafoe) Stantonui parodo nuosavą pasaulio neišvydusių kūdikių, užkonservuotų formaline, kolekciją, atkreipdamas dėmesį į ypatingą eksponatą – vaisių, nužudžiusį savo motiną, kol dar buvo gimdoje, – Enochą. Šis galiausiai tampa simboliu, glaudžiai susijusiu su Stantono prigimtimi ir lemtimi. Pasitelkdamas biblinius motyvus, judėjų mitologiją, Guillermo del Toro kuria tikrą proto labirintą, bet ar neužstrigo jis skersgatvyje?..
