Kinas
Režisieriaus Renato Davletjarovo filmas „Pilotas“ („Letčik“, Rusija, 2021) pasakoja karo lakūno Nikolajaus Komplevo (Piotras Fiodorovas) istoriją, prasidėjusią 1941-ųjų žiemą. Sėkmingai apšaudęs Maskvos link judančią vokiečių tankų koloną, jo pilotuojamas lėktuvas numušamas, bendražygis žūsta, o Nikolajus atsiduria vienas miške, priešo užimtoje teritorijoje. Aštuoniolika parų jis eis link tikslo – Maskvos. Išgyventi sunku bus ne tik dėl stingdančio šalčio, alkio ar išbadėjusių miško žvėrių, bet ir dėl to, kad jį persekios vokiečių kariai.
Filmas prasideda nuo Nikolajaus pažinties su mylimąja Olga (Ana Peskova). Bebaimis Nikolajus vienu meistrišku šūviu išgelbėja Olgą nuo užpuolikų, tačiau šie pabėga su jos maisto davinių kortelėmis. Po kurio laiko Nikolajus ją susiranda, atiduoda savo maisto davinį, tarp jų įsiliepsnoja meilė, ir Olga priverčia jį pažadėti, kad būtinai pas ją sugrįš. Iš tiesų Olgos funkcija filmo scenarijuje – didžiausia paslaptis. Kurį laiką maniau, kad meilė šiai moteriai – Nikolajaus varomoji jėga, ir duotas pažadas sugrįžti padeda jam išgyventi. Tačiau vėlesnėse scenose, bandydamas įtikinti gydytoją leisti skraidyti po patirtų sužalojimų, Nikolajus rėžia aistringą kalbą, jog miške išgyveno tik todėl, kad turėjo tikslą, ir jis buvo visai ne sugrįžti pas mylimąją. Nikolajus išgyveno, nes norėjo „žudyti fašistus“ (citata tiksli). Čia pritariamai linkčioja ir pati Olga. „Mano vyras – pilotas, o pilotai turi skraidyti“, – sako ji. Galbūt tokia ir yra jos paskirtis – ištarti deklaratyvią frazę ir tapti tikru sovietinės moters idealu lyg iš stalininio plakato? Ranka nesudrebės ir ašara nenuriedės, nes išleisti vyrą atgal į frontą – didelė garbė.
Filme nuo pat pradžių netrūksta primityvių schemų ir gerai atpažįstamos juoda–balta takoskyros: rusai čia labai geri, vokiečiai labai blogi, vokiečiai žūsta gėdingai, o rusai – garbingai. Nors sugrįžti namo Nikolajui padeda ne vienas žmogus, jo sutinkami antraplaniai veikėjai – nesubtilūs ir vienmačiai. Ne tik sutikti vokiečiai, bet ir rusai neturi žmogiškų bruožų, neišgyvena, nedvejoja ir neatjaučia, o tik įkūnija propagandinius idealus. Štai, pavyzdžiui, gerasis kolūkietis kalvis iš nacių apsupto kaimo, tikintis, kad Raudonoji armija sugrįš ir juos išvaduos. Jis priglaudžia ne tik sergantį pilotą, bet ir du Raudonosios armijos karius, kurių vienas – jo dukters vyras. Už tokį darbą, žinoma, sulaukia atpildo iš blogųjų nacių – kalvio namas sudeginamas, o jis ir šeimos nariai pakariami.
Patį filmą galima skirti į dvi dalis: pirmojoje pasakojama apie Nikolajaus bandymą išlikti laukinėje gamtoje, antrojoje – apie pastangas grįžti į frontą. Naratyvas linijinis, su keletu sugrįžimų į praeitį, prisimenant piloto mylimąją. Paskiri filmo epizodai baigiasi kadro užtemimu – sukurti logiškus siužeto perėjimus nuo vienos scenos į kitą nepasivarginama ir fragmentuotas pasakojimas nėra pateisintas, tačiau galbūt galima leisti sau galvoti, kad veiksmas trūkinėja taip pat, kaip sergančio piloto sąmonė.
Vis dėlto Nikolajaus išlikimo drama laukinėje gamtoje – filmo dalis, kuriai galima skirti mažiausiai priekaištų. „Pakirptų sparnų“ herojus – sušalęs, alkanas, išsigandęs, besiilgintis mylimosios ir jaučiantis sunkiai pakeliamą skausmą – atrodo gana žmogiškas. Nėra sunku jį suprasti ar net įsijausti į kovą dėl gyvybės. Tačiau bet kokius atsiskleidusius bruožus, leidžiančius jį suvokti kaip gyvą žmogų, greitai nubraukia paskutinis filmo trečdalis. Čia prieš žiūrovą iškyla naujojo socrealistinio žmogaus monumentas, kurio funkcija – grįžti į tarnybą, kad galėtų nužudyti priešą. Ir iš ligos patalo ligoninėje Nikolajų prikelia ne atgijusi viltis vėl būti su Olga, bet gydytojo žinia, kad Anglijoje yra pilotas, lėktuvą pilotuojantis nepaisant amputuotų kojų. Nuo tos akimirkos Nikolajus pradeda daryti atsilenkimus, valgyti košę ir mokytis vaikščioti su kojų protezais.
Filmas, žinoma, baigiasi išsipildžiusia Nikolajaus svajone vėl pilotuoti lėktuvą ir triuškinančia jo pergale prieš vokiečius. Prieš pasirodant titrams pamatome užrašą „sovietų pilotams atminti“. Tada eina sąrašas Raudonosios armijos pilotų, grįžusių į frontą po kojų amputacijos, ir apskaita, kiek priešo lėktuvų po to kiekvienam iš jų pavyko numušti. Laikais, kai jau senokai esame įžengę į sužmogintos karo istorijos naratyvą, kuriame dėl viso purvo ir paliktų žaizdų nugalėtojų tiesiog negali būti, Davletjarovas nusprendė atsigręžti į praeitį (visomis prasmėmis) ir sukurti filmą, paremtą geriausiomis sovietų propagandinio kino tradicijomis, kur plakatiški herojai be mažiausios abejonės aukoja gyvybę didžiosios tėvynės labui. Nes individo vertė, žinia, turi būti matuojama po kojomis kritusių priešų lavonais.
