Kinas
Metams baigiantis, kai didžioji dienos dalis skendi tamsoje, pasiduodu tinginiui. Į šalį atidedu rimtus veikalus ir filmus. Skaitau malonias knygas. Jų nėra daug, bet vis atsiranda naujų, tad metų pabaigoje ir knygos laukimas tampa maloniu ritualu. Televizijos, įtariu, geresnius filmus taupo šventėms, tad šįkart apie kelis jau matytus ir nereikalaujančius ypatingų pastangų.
Dougo Limano komedijos „Ponas ir ponia Smitai“ (TV3, 22 d. 22.30) veikėjai yra mokami žudikai Džonas ir Džeinė. Jie dirba skirtingoms agentūroms, nė vienas nežino, kuo užsiima kitas. Dieną jie praleidžia darbe, o vakare susitinka žaviame name, kad kartu pavakarieniautų. Gyvena laimingai ir nuobodžiai. Todėl žinia, kad darbdaviai davė įsakymą likviduoti vienam kitą, apvers jų pasaulį aukštyn kojom, o namus pavers mūšio vieta.
Niekas nesitikėjo, kad „Ponas ir ponia Smitai“ nustebins pasaulį: scenarijus buvo perrašomas net pusšimtį kartų ir nufilmuotos trys skirtingos pabaigos. Bet į filmo kūrimą įsibrovė jo didenybė gyvenimas. Filmavimo aikštelėje užsimezgė aistringas romanas tarp Brado Pitto ir Angelinos Jolie, pasibaigęs Pitto skyrybomis su Jennifer Aniston. Priešais kino kamerą yra prasidėjusi ne viena meilės istorija. Tik tokie romanai turi vieną specifinę ypatybę – padeda geriau išreklamuoti filmą. Todėl į žvaigždžių romanus visada žvelgiama įtariai – kad tai tik reklaminis triukas. Tokie įtarimai lydėjo ir šį romaną, bet istorija baigėsi kaip pasakoje: jos herojai susilaukė kūdikio ir kurį laiką gyveno laimingai. Bet neilgai, nes, kaip sakė mano paauglystės autoritetas Erichas Maria Remarque’as, žmogaus gyvenimas per ilgas vienai meilei.
Tačiau filmą žiūrėti malonu, ypač pirmą dalį, kai stebime Smitų šeimos gyvenimą ir situacijas, kylančias iš fakto, kad abu stengiasi nuslėpti vienas nuo kito savo tikrąją profesiją. Džonas ir Džeinė susitinka su kaimynais, dalyvauja nykiuose priėmimuose, kad netrukus pakeistų tapatybę ir vyktų į pavojingą misiją. Antroje filmo dalyje tikslių ir taiklių dialogų vietą keičia šūviai ir sprogimai, tad bus nuobodoka, nors akivaizdu, kad filmo kūrėjai lygiavosi į Holivudo klasiką.
LNK (18 d. 03.25) primins detektyvo klasiką, kurį mėgo ir Holivudas, – Jamesą Hadley Chase’ą. Jo 1945 m. parašytos knygos motyvais Benoît Jacquot sukūrė filmą „Eva“. Knyga, regis, buvo labiau apie krizę, kurią išgyveno rašytojas, bet filmo kūrėjams tai nelabai svarbu. Istorija intriguoja: po garsaus rašytojo mirties jo išlaikytinis Bertranas (Gaspard Ulliel) išleidžia rašytojo komediją savo vardu. Netrukus jis tampa populiarus, nes yra gražus, protingas ir turi žavią sužadėtinę. Tačiau leidėjai įkyriai reikalauja naujų Bertrano kūrinių. Tada atsiranda paslaptingoji Eva (Isabelle Huppert). Tai subrendusi, kerinti moteris ir kartu brangi prostitutė, kurios glėbyje Bertranas bando atrasti įkvėpimą. Tik kad sunku pasakyti, ką vaidina Huppert – rašytojo mūzą, kastracijos baimės įsikūnijimą, vyriškų troškimų projekciją ar tiesiog prostitutę. Deja, režisierius net nebandė išnaudoti Huppert talento ir sukūrė grafomanišką filmą, prismaigstytą pigių aliuzijų į psichoanalizę.
Louis Garrelio filmas „Tobulas vyras“ (LRT, 18 d. 23.10) sulaukė tiesiog panegiriškų atsiliepimų – prancūzų kritikai lygino Garrelį ir su François Truffaut, ir su Woody Allenu, ir net su Alfredu Hitchcocku. Tai sunkiai suprantama, nors pripažįstu, kad „Tobulas vyras“ – tipiškas prancūziškas produktas. Tiksliau, jis atitinka dalies žiūrovų įsivaizdavimą apie prancūzus ir jų meilės meną. Būdamas skeptikas, labiau pasitikiu Micheliu Houellebecqu, bet, kaip sakoma, čia jau skonio reikalas.
Garrelis ne tik režisavo filmą, bet ir suvaidino pagrindinį jo herojų – žurnalistą Abelį, susipainiojusį tarp dviejų moterų. Ir Abelis, ir jo mylimosios Mariana (Leticia Casta) bei Eva (Lily Rose Depp) kalba niekus, grožisi savimi ir yra be galo banalūs. Filmas – lyg filmo imitacija. Bet tai jau tendencija – net ir lietuvių kine banalybė vis dažniau suvokiama kaip atsivėrimas, o nervų krizės herojus ištinka tuščioje vietoje. Užtat visi sau atrodo jautrūs, trapūs ir mįslingi, kaip kad „Tobulo vyro“ herojai.
Bijau, ne tik man amerikiečių romantinės komedijos paaugliams iškart sukelia atstūmimo reakciją. Bet Grego Berlanti filmą „Su meile, Saimonas“ (TV3, 23 d. 22.30) pažiūrėti verta, nepaisant visų jo grožybių, sentimentalumo ir kitokių feel good movie trūkumų. Saimonas (Nick Robinson) slepia, kad yra gėjus, todėl jaučiasi vienišas. Jo meilės laiškai pateks į rankas nevykėliui, kuris nuspręs juos pagarsinti. Bet Saimono draugai išmintingi ir kiekvieną konfliktą sugeba paversti problemų sprendimo pamoka, o tėvai tiesiog protingi ir tolerantiški. Tad sunkiausia Saimonui bus susitaikyti su savimi. Be abejo, tai skamba kaip pasaka, ypač homofobiškoje Lietuvoje. Kita vertus, filmas atkreipia dėmesį į tą svarbų gyvenimo momentą, kai kiekvienas, kuris jaučiasi kitoks, išdrįsta pranešti apie savo orientaciją (nebūtinai seksualinę). Pavyzdžiui, kad yra introvertas.
Vis dėlto maloniausias filmas laukiant žiemos švenčių – Rúnaro Rúnarssono „Kalėdos Islandijoje“ („LRT Plius“, 23 d. 21.33). Tai 56 epizodai, rodantys islandus, kurie rengiasi Kalėdoms, jaudinasi, rūpinasi, dirba, pykstasi, džiaugiasi, o juos gaubia ypatinga atmosfera. Rúnarssonas mato savo tautiečių silpnybes, negaili kartėlio, humoro, bet kuria tokį visuomenės portretą, kuriame neįmanoma neatpažinti savęs. „Kalėdos Islandijoje“ – stebėjimo kinas, perteikiantis gyvenimo tikrovę. Filmas veidrodis. Manau, kad herojai bus artimi ir ne vienam lietuviui. Juolab kad mūsų režisieriai savo tautiečių nelabai nori matyti, nes intensyviai stebi save.
Jūsų – Jonas Ūbis
