Kinas
Benedeta dar būdama vaikas pateko į vienuolyną, kuriame mažai kalbama apie Dievą, bet daug apie pinigus ir valdžią. Paulo Verhoeveno „Benedeta“ („Benedetta“, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, 2021) – antiklerikalinis filmas, neturintis jokių iliuzijų dėl Bažnyčios šventumo. Bažnyčia, kaip ir bet kuri kita institucija, tėra teatras, kuriame žmonės turi atlikti tam tikrus vaidmenis. Gal dėl to filmas gana greitai dingo iš šalies didžiųjų ekranų? O dar ta lietuvių puritoniškumą provokuojanti dviejų moterų meilės istorija... Nors „Skalvijoje“ šį mėnesį dar bus pora galimybių filmą pamatyti.
Naujausio Verhoeveno filmo centre – vienuolė Benedeta (Virginie Efira). Galima sakyti, tai dar viena „firminė“ režisieriaus blondinė, su kuria geriau nejuokauti, nes labai lengvai galima nudegti. Ji sapnuoja Jėzų Kristų kaip savo princą ant balto žirgo, bet iš tikrųjų pameta galvą dėl moters. Benedeta gyvena Šiaurės Italijos vienuolyne XVII a. (beje, filmo pagrindas – istorikės Judith C. Brown knyga „Vienuolės lesbietės gyvenimas Italijoje Renesanso laikais“). Nuo pat filmo pradžios matome Benedetą, įtikėjusią savo išskirtinumu, mat dar būdama maža ji manė, kad Mergelė Marija gali išpildyti visus jos pageidavimus.
Vieną dieną vienuolyne pasirodo nuo prievartautojų šeimos pabėgusi Bartolomėja (Daphne Patakia). Benedeta ją užstoja ir išgelbsti. Pirmiausia iš dėkingumo, o paskui vedama aistros, Bartolomėja suartėja su Benedeta. Ši, negalėdama atsispirti pagundai, vizijoje akis į akį susiduria su nukryžiuotu jaunikiu ir jai atsiveria stigmos. O vienuolynui – galimybė tapti visos Europos religiniu centru. Tokios galimybės niekas nenori praleisti. Net pragmatiškosios abatės (geriausias Charlotte Rampling vaidmuo per daugelį metų) skepticizmas negali atkalbėti godžių kunigų, pasirengusių Benedetą paskelbti šventąja. Moteris ima sparčiai kopti karjeros laiptais ir tampa abate. Tai sukelia nesutarimus ne tik vienuolyne, bet ir Bažnyčios hierarchijoje. Nepaisant to, kad pati Benedeta „atlieka“ ne vieną stebuklą, net miršta ir prisikelia, jai miestelio aikštėje pradedamas krauti laužas dėl romano su moterimi.
Turbūt įdomiausia filme tai, jog Verhoevenas viską rodo taip, kad negalime būti tikri, ar Benedeta yra fanatikė, ar gudri manipuliuotoja, kurios tikslas – valdžia ir laisvė mėgautis seksualiniais malonumais. Kad Verhoevenas nemėgsta Bažnyčios – filme daugiau nei akivaizdu. Štai nuncijus (Lambert Wilson) turi nėščią meilužę, kuri aptarnauja jį per vakarienę. Bažnyčios tarnų gyvenimas mažai susijęs su dvasingumu. Svarbiausia – valdžia, pinigai ir prestižas. Pirmasis Benedetos orgazmas – tai jos virsmo akimirka, įvykusi gerokai vėliau, kai ji buvo įspėta, kad „didžiausias priešas yra tavo kūnas“.
Žinoma, nenuneigsi, kad filmas labai teatrališkas, barokinis, laviruojantis ties kičo riba ir kartais ją net peržengiantis. Tai jau spėjo pabrėžti ne vienas kritikas. Tačiau būtų galima teigti, kad filmo stilius atitinka temą. Nors „Benedetos“ nepavadinsi geriausiu Verhoeveno kūriniu, čia yra visko, ko galima tikėtis iš šio režisieriaus kino: visa persmelkiančios ironijos, dviprasmiškų moterų personažų, erotinių scenų, piktžodžiavimų ir eretiškų idėjų, pagardintų juoduoju humoru, lengvabūdiškų provokacijų, pavyzdžiui, dirbtinė varpa, išdrožta iš Dievo Motinos statulėlės. Verhoevenas taip pat pasirūpina, kad žiūrovas nenuobodžiautų. Tikriausiai tai jo įgimtas talentas – filme daug įvairiausių siužeto vingių: nuo dramų vienuolyno viduje – plakimų, savižudybių, manipuliacijų, prisikėlimų – iki kometos, praskriejančios purpuriniame danguje, ar maro pandemijos grėsmės.
Vienoje pirmųjų filmo scenų matome mugės spektaklį, kuriame aktorių persekioja skeletais persirengę užpuolikai. Vyras prikiša deglą prie užpakalio ir sukuria „specialiuosius efektus“, kad įsipliekstų liepsnos ir taip atstumtų priešininkus. Tam tikra prasme Paulą Verhoeveną galima sulyginti su šiuo publikos linksmintoju. Būdamas 83 metų, jis vis dar liepsnoja. Dabar režisieriaus planuose – filmas apie Jėzų Kristų.
