Kinas
Laukti naujo filmo apie agento 007 nuotykius – visada malonu, net jei žinai, kad Danielis Craigas Džeimsą Bondą jame vaidina paskutinį kartą. Cary Joji Fukunagos „Mirtis palauks“ („No Time to Die“, JAV, D. Britanija, 2021) – ilgas, beveik tris valandas trunkantis atsisveikinimas su jo Bondu, kuris jau pradžios titruose, skambant Billie Eilish dainai, pradeda įgyti antikinio herojaus bruožų. Tiksliau, matome Bondo sapną ar viziją, kur praeitį lyg graikų skulptūras dengia smėlis ir vandenyno bangos. Psichoanalitiniai motyvai nestebina nei Bondo sapne, nei „Mirtis palauks“ siužete, ir ne todėl, kad Bondo mylimoji Madlen (Léa Seydoux) yra psichoanalitikė. Tiesiog praeitis, kurią ir Bondas, ir Madlen nori išstumti iš savo gyvenimo, yra stipresnė ir reikalauja būti suprasta, pateisinta, atpirkta ar net atkeršyta.
Pagrindinių veikėjų nesugebėjimas susidoroti su praeities šešėliais ir yra svarbiausias filmo konfliktas. Amžinoji blogio ir gėrio kova, kuri šįkart susieta su Bondo ir Liuciferio Safino (Rami Malek) dvikova, filme, žinoma, bus, tik ji, regis, nebe tokia svarbi. (Be to, iš anksto žinant, kas bus nugalėtojas.) Svarbiau išmokti paleisti praeitį, t.y. Bondui atleisti jį išdavusiai Vesper, Madlen – atsikratyti slogių vaikystės prisiminimų, o Safinui – atkeršyti už nužudytus tėvus. Kiekvienas jų atsisveikinimą su praeitimi supranta savaip. Ko gero, visos tos psichoanalizės naujojo filmo kūrėjams prireikė dar ir todėl, kad Craigo Bondas iš filmo į filmą tapo vis tikroviškesnis, o kartu reikėjo ir įtikinamiau motyvuoti jo poelgius. „Mirtis palauks“ scenaristams psichologinio pagrįstumo prireiks ir rodant titaniškas Bondo pastangas išgelbėti pasaulį nuo visuotinės katastrofos, kartu atsisakant asmeninės laimės, kad blogis negalėtų paveikti kiekvieno žmogaus DNR ir tapti tikra pandemija.
Praeičiai skirta ir „Mirtis palauks“ įžanga, kurioje žlunga Bondo ir Madlen viltys. Bondas jau nebe žavus mergišius, o įsimylėjęs vyras, tikintis, kad Madlen yra naujo laimingo gyvenimo pažadas ir pagrindas. Jis nebenori būti vienas. Bet sutrukdo mirtino Bondo priešo Blufeldo (Christoph Waltz) intriga: net ir atskirtas nuo visų kalėjime jis sugebės įtikinti Bondą, kad Madlen yra išdavikė. Intrigą lydi sprogimai, šaudynės, gaudynės ir kitokie neįtikėtini susirėmimai. Be jų filmas apie Bondą netektų prasmės, todėl visas tas kelias valandas Fukunaga rodys ir neįtikėtinus triukus, ir naujus Q (Ben Whishaw) išradimus, atitinkančius skaitmenos epochos bei visuotinio feisbuko galimybes, ir mirtį sėjančius piktadario Safino eksperimentus. Susirėmimai Italijoje, Londono dangoraižyje, griūvančioje Havanoje, ant vandens ir po vandeniu, tvirtove-laboratorija paverstoje Safino saloje Ramiajame vandenyne ties Rusijos ir Japonijos riba atitinka filmų apie Bondą standartus. Kaip ir sugrįžtantis Šaltojo karo motyvas, dar prieš kokius dešimt metų buvęs nebe toks aktualus, kai visi sužinojome apie vieno filosofo paskelbtą „istorijos pabaigą“. Rusai sugrįžo, ir tai liudija blogasis Rami Maleko personažas, kurio pavardė jau nebe Ivanovas ar Petrovas, – ji primena ir apie pasaulyje nuskambėjusią rusų porą, norėjusią vaikui duoti Liuciferio vardą, ir apie garsų tenisininką.
Jau debiutiniame „Sin nombre“ (2009) įsiminė Fukunagos gebėjimas kurti iškalbingas, veiksmo kryptį sufleruojančias detales ar sušiuolaikinti gerai žinomus motyvus, nepažeidžiant rodomo laiko konteksto, kaip kad romano „Džeinė Eir“ ekranizacijoje (2011). Tai režisierius plėtoja ir filme „Mirtis palauks“. Neliks nepastebėtas ne tik iškalbingas į traukinį įsodintos Madlen žvilgsnis, bet ir trumpas gestas, kai ji priglaudžia delną prie pilvo, o bravūriškai Anos de Armas suvaidinta Paloma tarsi nuties ryšį su ankstyvųjų filmu Bondu. Tokių ir panašių nuorodų akyliems žiūrovams filme ne viena, ir tai pateisinama. Taip Fukunaga nori ne tik išsaugoti tradiciją, bet kartu ir pritaikyti ją naujiems laikams. Nes pasikeitė pasaulis ir pasikeitė Bondas. Po įvykių Italijoje jis nori gyventi tik savo malonumui. Prireiks seno draugo, Felikso iš CŽV (Jeffrey Wright), kad Bondas ryžtųsi palikti Jamaiką ir vėl gelbėti pasaulį, kuriame, beje, atsirado nauja agentė 007. Jos vardas Nomi, ji juodaodė, fiziniais gebėjimais ir humoro jausmu visai nenusileidžianti Bondui. Aktorė Lashana Lynch iš pradžių kuria įtaigų moteriškąjį 007 variantą, bet filmui įpusėjus jos herojė pati pripažins Bondo pirmenybę. Matyt, dar ne laikas veržtis pirmyn. Ir tai lems ne tik „Mirtis palauks“, bet ir viso ciklo logika, įkalinanti praeityje ne tik filmo herojus, bet ir žiūrovus. Šiems taip pat sunku atsisveikinti su XX a. antrosios pusės vyro idealu – lengvabūdžiu mergišiumi, sibaritu, kuris vertina gyvenimo malonumus, bet kai reikės rinktis, neabejodamas puls gelbėti pasaulio. Tačiau šis žiūrovas žino, kad gelbstimas pasaulis nuolat keičiasi, ir su tuo anksčia ar vėliau reikia susitaikyti. Sudie, Bondai, lauksime sugrįžtant.
