Tiesos apie praeitį ir dabartį nerimas

Važiuodama į Gdynę žinojau, kad 46-asis Lenkijos vaidybinių filmų festivalis liudys kartų kaitą, – net šeši pilnametražiai debiutai ir trys antrieji filmai atrinkti į pagrindinį festivalio konkursą. Buvo smalsu, kaip jauni režisieriai suvokia dabarties problemas, bet, prisipažinsiu, nesitikėjau, kad lenkų kūrėjai festivalyje taip atvirai pademonstruos nesirengiantys taikstytis su valdančiųjų siekiu skaldyti tautą. Kai partija „Teisė ir teisingumas“ ar net šalies prezidentas oficialiai palaiko homofobiją ir skatina priešiškumą kitaip manantiems, o LGBT vadina ideologija, Gdynės „Auksinius liūtus“ pelnė filmas, kurio herojus – gėjus ir katalikas, o „Platinos liūtai“ už gyvenimo nuopelnus įteikti vienai nuosekliausių valdančiųjų politikos kritikių Agnieszkai Holland. Lenkų kinas visada žavėjo gebėjimu sakyti tiesą net sunkiausiais laikais ir nepriklausoma dvasia. Tuo žavi ir šiųmetė Gdynė.

„Auksiniais liūtais“ už geriausią filmą apdovanota Łukaszo Rondudos ir Łukaszo Gutto drama „Visos mūsų baimės“ („Wszystkie nasze strachy“) stebina nuo pirmųjų kadrų, kai ekrane pasirodo Dawido Ogrodniko vaidinamas pagrindinis herojus – kaime gyvenantis menininkas Danielis Rycharskis. Jis aistringai meldžiasi, vilki vaivorykštės juostelėmis papuoštą treningą (Danielio močiutė tas juosteles vadina „elgebetais“), ant jo krūtinės tabaluoja kryžius, o rankose laikomo rožinio elementas yra „Xanax“ tabletės. Danielis vairuoja motociklą, yra aktyvus bendruomenės narys ir dalyvauja mitinge, kuriuo kaimas nori atkreipti valdžios dėmesį į tai, kad šernai siaubia jų laukus. Danielis gyvena su močiute, bet ilgisi jį atstūmusio tėvo. Tvarte jis kuria dailias vištides, kurios iškart keliauja į parodas. Danielis myli ir yra mylimas, nors jo mylimasis bijo prisipažinti, kad yra gėjus. Filmo pradžioje net pamaniau, kad tai jau pernelyg idealu, bet gyvenimas greit sugriauna idiliją. Kai neiškentusi patyčių ir persekiojimo nusižudo Danielio globota lesbietė, jis nusprendžia pakviesti kaimo bendruomenę į kryžiaus kelią. Danieliui atrodo, kad tai visiems gali būti būdas išpirkti, suvokti ir savo kaltę bei pabandyti susivienyti, atsisakyti priešiškumo LGBT žmonėms. Bet kaimas savo kaltės pripažinti nenori. Ir tada Danielis ryžtasi rizikingam žingsniui: nukerta medį, ant kurio pasikorė mergina, ir daro iš jo kryžių. Atsidūręs parodoje Varšuvoje, kryžius žadina kontroversijas. Danielis jį išneša iš galerijos, kad miesto gatvėmis nueitų savo kryžiaus kelią.

Spaudos konferencijoje Ogrodniko nebuvo, bet buvo tikrasis Danielis Rycharskis. Jis daro didelį įspūdį – iškart pajunti nepalaužiamą dvasią. „Visos mūsų baimės“ – trečiasis Łukaszo Rondudos filmas, 2018 m. „Kino pavasaris“ rodė jo filmą „Meilės širdis“, kurio herojai – taip pat du šiuolaikiniai lenkų menininkai. Ronduda neslepia, kad pirmiausia yra kuratorius, tad jo filmai – visada ties meno ir kino riba. Šio išeities taškas jam buvo Rycharskio kūryba, bet tai ir filmas apie jį patį, apie nerimą keliančius reiškinius (sociologiniai tyrimai rodo, kad 70 procentų Lenkijos homoseksualių paauglių patiria depresiją), apie tai, ką aktorius Jacekas Poniedziałekas pavadino „suvalstybinta homofobija“, o Danielio tėvą suvaidinęs Andrzejus Chyra įvardijo sakydamas, kad panieka žmogui yra nacionalinis bruožas. Beje, didžioji „Visų mūsų baimių“ dalis filmuota lietuviškame Punsko kaime, kurio bendruomenė, pasak kūrėjų, gerai supranta, ką reiškia būti mažuma.

„Sidabriniais liūtais“ apdovanotas Jano P. Matuszyńskio filmas „Kad nebūtų įkalčių“ („Żeby nie było śladów“). Jis sukurtas pagal dokumentinę Cezary Łazarewicziaus knygą, pasakojančią apie 1983-iaisiais Lenkiją sukrėtusį Grzegorzo Przemyko nužudymą. Jis buvo opozicijos veikėjos, poetės Barbaros Sadowskos sūnus. Sulaikytas ir sunkiai sumuštas milicininkų, vaikinas mirė. Kai paskui Przemyko karstą į Varšuvos gatves išėjo per 20 tūkstančių žmonių, valdžia nusprendė sukompromituoti mirusįjį ir jo motiną: prasidėjo speciali operacija „Junior“. Tai sudėtingas, ilgas, realių ir išgalvotų personažų prigrūstas filmas, savotiška faktų ir fikcijos kompiliacija. Turint omenyje, kad Przemyko nužudymas tapo trauma, kuri formavo 9-ojo dešimtmečio jaunuolių kartą, „Kad nebūtų įkalčių“ jau savaime svarbus filmas. Matuszyńskiui, kurio debiutinio filmo „Paskutinė šeima“ herojai taip pat buvo realūs žmonės, šįkart svarbiau buvo perteikti valstybės sistemos mechanizmą, kuris nuosekliai žlugdo, naikina, žemina, verčia išduoti pačius artimiausius žmones. Įsimena net menkiausias antrojo plano personažas, o pasakojama istorija savaip universali, juk policijos nuovadose visame pasaulyje nuolat žalojami ir žūsta žmonės.

Už drąsią formą ir turinį prizu „Auksinis nagas“ apdovanotas JAV gyvenančio ir kuriančio Filipo Jano Rymszos filmas „Uodų šalis“ („Mosquito State“) man pasirodė iš tų kūrinių, kuriuos pamačiusi konstatuoju, kad tai formos pergalė prieš turinį. „Uodų šalies“ turinys minimalus: filmo herojus genialus Volstrito analitikas, įkąstas uodo, vis labiau panyra į beprotybę, kuri yra prie 2008-ųjų finansinės krizės ir ekologinės katastrofos artėjančios visuomenės metafora. Ilgi, statiški, tobulai sukomponuoti ir nuspalvinti kadrai, žinoma, iškalbingi, bet vienos metaforos, rutuliojamos visą filmą, man pasirodė per mažai, nors turiu pripažinti, kad „Uodų šalis“ idealiai atitinka filosofuojančio šiuolaikinio arthouse sąvoką.

Individualūs šiųmetės Gdynės apdovanojimai, regis, taip pat atitiko paplitusius įsivaizdavimus apie tai, koks turi būti šiuolaikinis kinas. Kai kurie prizai – gal dar labiau avansas, bet geriausios režisūros prizas Łukaszui Grzegorzekui už filmą „Mano nuostabus gyvenimas“ („Moje wspaniałe życie“) tikrai pelnytas. Filmo herojė Joana (Agata Buzek) gyvena dvigubą ar net trigubą gyvenimą. Ji – ideali anglų kalbos dėstytoja, žmona, motina, močiutė ir duktė. Bet krūvis pernelyg didelis: vyras yra žemės ūkio technikumo, kuriame anglų kalbą dėsto Joana, direktorius, nelabai tinkamas šioms pareigoms, tėvų namuose gyvenantis vyresnėlis sūnus nesusidoroja su tėvo ir vyro pareigomis, jaunėlis vis labiau atitrūksta nuo realybės, o Joanos motinos alcheimeris tik progresuoja. Režisierius moka subtiliai atskleisti nematomą tarpusavio santykių pusę. Nuo problemų Joana bando pasislėpti tuščiame senelių bute, kuris naudojamos papildomoms anglų kalbos pamokoms, susitikimams su meilužiu ir vieninteliam Joanos atsipalaidavimo būdui – „žolės“ suktinei. Tačiau vieną dieną Joanos gyvenime pasirodo šantažuotojas: jis reikalauja, kad Joana prisipažintų šeimai apie viską...  

Grzegorzekas ir jo puikūs aktoriai visą filmą balansuoja ties lyrinės komedijos ir sarkazmo riba, bet jo ištarmė daug svarbesnė: „Mano nuostabus gyvenimas“ rodo, kaip kilnūs ar nelabai įsipareigojimai, jei jų pernelyg daug, griauna žmogų iš vidaus ir paverčia vis labiau nepasiekiamais santykius net su žmonėmis, kuriuos nuoširdžiai myli. Tai lyg parabolė apie laikus, kai žmonės sau kelia vis didesnius reikalavimus, kurių įvykdyti paprasčiausiai negali.

Už geriausią debiutą apdovanota Aleksandra Terpińska filmą „Kiti žmonės“ („Inni ludzie“) sukūrė pagal kritiškos naujosios Lenkijos stebėtojos, rašytojos Dorotos Masłowskos („Lenkų ir rusų karas“) knygą – repo poemą. Masłowskos kūrinių tikrovė visada niūri, konkreti, siurrealistinė, slegianti. Herojai dažniausiai iš tų, kurie lietuviškai vadinami „marozais“. Toks ir pagrindinis „Kitų žmonių“ veikėjas – bedarbis reperis, svajojantis įrašyti plokštelę, užsidirbantis iš narkotikų platinimo ir kitokių paslaugų. Jis gyvena ankštame blokinio namo bute kartu su mama ir seserimi, mylisi su kosmetikos pardavėja bei turtingo vyro žmona, kuri priklausoma nuo pirkinių. Herojų istorijos, problemos, jų vienatvė ekrane jau ne kartą matyti, bet Terpińska visa tai panardina į populiariosios kultūros persmelktą banalybę, kad filmas taptų nenutrūkstančiu žodžių ir vaizdų repu. Filme beveik nėra „normalių“ dialogų – visi personažai bendrauja, juda, gyvena repo ritmu: jis buvo įrašytas iš anksto ir filmuojant skambėjo ausyse: aktoriai judėjo, repavo tuo specifiniu ritmu, kuris paveikė ir filmo montažą, tad prizas už geriausią montažą Magdalenai Chowańskai visai pelnytas. To, deja, nepasakyčiau apie pagrindinį veikėją suvaidinusį reperį Jaceką Belerį, kuriam atiteko prizas už geriausią vyro vaidmenį.

Užtat prizas už geriausią moters vaidmenį Mariai Dębskai, manau, retam sukėlė abejonių. Debiutantės Katarzynos Klimkiewicz filme „Nes manyje yra seksas“ („Bo we mnie jest seks“) ji suvaidinto vieną 7-ojo dešimtmečio lenkų kino legendų Kaliną Jędrusik, vadintą lenkų Marilyn Monroe. Jędrusik erotizmas (kuris ir dabar gali pasirodyti kičiškai perdėtas), jos gyvenimo būdas, gausūs meilužiai provokavo ir piktino Lenkijos komunistų partijos sekretorius bei jų žmonas, bet aktorė buvo populiari, o jos dainos gyvos iki šiol. Klimkiewicz nepriklausomą Jędrusik dvasią perteikė perkeldama ją į filmą, kuriame sąmoningai nutrinamos tikrovės ir fantazijos ribos. „Nes manyje yra seksas“ žanrą apibūdinti sunku, nes tai ir miuziklas – filme Jędrusik dainos (viena jų tapo filmo pavadinimu) skamba ne tik scenoje ar televizijoje, ir ironiška Liaudies Lenkijos gyvenimo parodija, ir ypatingos moters biografija, papasakota tarsi primerkus akį. Dębska vaidina ir konkrečią moterį, ir šimtus skirtingų jos atvaizdų, išlikusių amžininkų atsiminimuose, bet kartu tą ypatingą laisvės būti savimi bet kokiomis aplinkybėmis troškimą, kuris ir paverčia asmenybe.

Gdynė–Vilnius