Kinas
Kurdama dokumentinį filmą „Faya Dayi“ Jessica Beshir iš sufijų imamų mokėsi kitaip suvokti laiką ir iš naujo atrasti prieš daugelį metų paliktus namus – Etiopiją. Juostos centre – arabinis dusūnas (khatas, lot. Catha edulis), augalas, sukeliantis euforiją bei priklausomybę. Tūkstantmečius susijęs su religija, dabar jis yra priemonė išgyventi šalyje, apimtoje socialinių ir politinių neramumų. Nespalvotame filme, kurį pagrindinėje programoje pristato rugsėjo 23 d. prasidedantis 18-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), susipina ekonominės, socialinės realijos ir mistika. Pateikiame pokalbį su filmo kūrėja.
Žodžiais kartais sunku nusakyti filmo sukeltą įspūdį, jį žiūrint įgytą patirtį. O kaip tai užfiksuoti filme?
Manau, daug ką suprantame tik retrospektyviai. Filmuodama seku jausmą, vadovaujuosi nuojauta. Kažkokia jėga tarsi veikia vidų ir išorę. Harare, Etiopijos mieste, kuriame augau, dainos paremtos šaukimu ir atsaku (call and response). Taip pat ir gamtoje: viskas čia paremta šaukimu ir atsaku. Kuriant buvo iššūkis rasti tokią filmo struktūrą, sukurti tokį pasaulį, kuriame ši sąvoka atsispindėtų.
Juostoje daug sluoksnių: brutali Hararo kasdienybė, darbininkai, khato fabrikas, migracijos šešėlis. Kartu ir asmeninės žmonių istorijos, sufijų mistika. Atrodo, kad filmo ašis – ne konkreti istorija, bet ritmas...
Filmą pradėjau prieš dešimtmetį. Gyvenu Niujorke, tad grįžti į Etiopiją ir filmuoti galėjau nedažnai. Filmas buvo pretekstas iš naujo užmegzti ryšį su šalimi, kurioje augau. Tai buvo mokymasis „iš naujo“, iš erdvės. Patirtyje nėra vieno laiko. Tarsi esi čia ir dabar, bet kyla prisiminimai, asociacijos. Norėjau visa tai užfiksuoti. Temos požiūriu filmas kalba apie khatą. Tūkstantmečiais naudotas per sufijų apeigas, kaip kramtymo praktika, šiandien jis – šalies ekonominis faktorius ir visuomenės socialinio audinio dalis. Filme norėjau supinti mitologiją, sufijų filosofiją, kosminį realybės aspektą ir kartu parodyti, kaip su khatu susijusias realijas išgyvena senolis, mama, vaikas...
Filmas – lyg savotiškas transas... Kiek tai khato poveikio metafora?
Khato sukeliama būsena, merkana, visuomet subjektyvi. Bet galima išskirti tris poveikio etapus. Ryte pasireiškia vadinamoji harara, kai vyksta khato paieškos. Vėliau, apie pietus, užplūsta euforija. Žmonės karštai diskutuoja apie religiją, politiką. Į pavakarę prasideda introspekcija. Tada kambarys, kuriame vyko aistringi pokalbiai, tampa tylus tylus. Žodis merkana tapo mano filmo ritmo raktažodžiu.
Kaip šis filmas paveikė santykį su vieta, iš kurios esate kilusi? Ar tai vis dar namai?
Daugeliu atžvilgiu – taip. Kai išvykome, man buvo šešiolika. Išvykome labai staiga. Bėgant nuo režimo kartais tenka susipakuoti daiktus kone per valandą. Nuo tos akimirkos jaučiausi tarsi išrauta su šaknimis: Etiopijoje buvau laiminga, mokiausi dešimtoje klasėje, turėjau draugų. Ir staiga: „Turite išvykti.“ Vėliau visa energija buvo skirta bandymams integruotis, tapti naujos realybės dalimi, pajusti ryšį nu nauja vieta, prisitaikyti. Grįžimas į Etiopiją, filmo kūrimas mane gydė. Norėjosi sugerti į save viską, ko trūko metų metus. Turėjau užpildyti ir žinių spragas apie šalies likimą, istoriją. Staigi emigracija traumuoja. Tarsi tam, kas liko už nugaros, naujoje „išlikimo“ programoje nebelieka vietos. Šeimoje atsiranda nutylėjimų. Grįžus į Etiopiją buvo įdomu klausytis draugų liudijimų.
Ko išmokote kurdama filmą?
Buvo gera tiesiog sėdėti, filmuoti. Kadrų nemedžiojau, tik stebėjau, klausiausi. Instinktus žadino primiršta kalba. Klausytis reikėjo pasitelkus intuiciją, ne protą. Iš pradžių daug laiko praleidau su sufijų imamais. Jie vis kartojo, kad turiu pamiršti savąją laiko sampratą. Etiopijoje, priešingai nei Vakaruose, laiko suvokimas ne toks linijinis. Tai – labirintas, ir niekada nežinai, kas nutiks pasukus į dešinę ar į kairę. Turi gyvent čia ir dabar, būti atsivėręs tam, kas vyksta. „Inshallah“, – kartoja vietiniai. Tai reiškia „su Dievo valia“. Kai esi čia ir dabar, tai, ko ieškai, ateina savaime. Turi tiesiog leisti tam vykti. Nereikia planuoti taip, kad kelias būtų užkirstas kitoms galimybėms. Atverk savo pojūčius ir patirsi, kaip su tavimi pradeda kalbėti erdvė. Tokios buvo mano pamokos. Žinoma, to neįvaldžiau. Gyvenu Niujorke, kur reikia mokėti nuomą. Bet „kitokio laiko“ samprata šiek tiek atsispindi filmo montaže.
Kaip sutikote filmo herojus?
Filmuojant mane supo vaikai. Jie smalsūs, vis klausinėjo, ką dariau, norėjo palaikyti kamerą ir t.t. Ateidavo, praleisdavo kelias valandas ir vėl išeidavo. Bet vienas jų, Mohammedas, visuomet buvo šalia. Kartu praleidome daug laiko, pradėjau geriau jį pažinti ir galiausiai jis tapo filmo dalimi. Dauguma herojų filme atsirado kažkaip savaime.
Kaip žmonių istorijos, liudijimai veikė Jus, kiek tai siejosi su minėta asmenine patirtimi, emigracija, patirtais politiniais sukrėtimais?
Mane labai veikė draugų pasakojimai apie protestus, netektis, viltis, susijusias su nauja valdžia, ir nusivylimą, nes iš esmės tai buvo senosios atkartojimas. Apie bandymus gyvenimo ieškoti svetur, penkiolikmečių kūnus Viduržemio jūroje. Juk tai – vaikai... Aš ir pati esu mama. Niujorke viskas vyksta milžinišku greičiu, tačiau kartu yra kažkoks užtikrintumo jausmas. Etiopijoje, priešingai, – jokio užtikrintumo. Šalis patiria pilietinio karo grėsmę. Žmonės kramtydami khatą tarsi nori išvengti nepatogaus jausmo. Pasineria į vidų, apleidžia netikrumo kupiną išorinį pasaulį. Pastaraisiais dešimtmečiais khato poreikis labai išaugo. Kodėl šalyje tiek savigydos? Žmonėms kažko trūksta...
Filme yra ir khato fabrikas, produkcija. Gal dėl ciklinio produkcijos proceso, potencialaus išnaudojimo man tai – priklausomybės metafora...
Taip, tikra tiesa. Žmonės dirba dėl khato. Daug kam tai – brangus kasdienis įprotis. Vyrai neretai jam išleidžia didžiąją dalį namams skirto uždarbio. Jie „dirba“ savo khatui. Girdėjau ir apie atvejus, kai algą (ar bent jos dalį) atiduoda žmonoms, nes žino, kad pinigai, vos patekę į jų rankas, atiteks khato platintojui. O ir fabrike žmonės dažnai dirba tam, kad turėtų prieigą prie khato. Tada jo nereikia pirkti, o mažas uždarbis atitenka šeimai. Žinoma, dirbama ten ir dėl to, kad tai apskritai yra galimybė dirbti. Khato ekonomika kuria darbo vietas, kurių nesukuria valstybė.
Šis filmas labai autentiškas ir daugeliu atžvilgiu yra lyg iššūkis dokumentinio kino standartams...
Kai atsikėliau į Niujorką, norėjau studijuoti kiną. Bet prasidėjo gyvenimas – vedybos, vaikas. Mačiau, kaip svajonė kurti filmus slysta iš rankų. Supratau, kad turiu kurti. Bet kaip? Niekada nebuvau nieko filmavusi! Nusipirkau mažą kamerą, pradėjau kurti trumpus filmus. Kino industrijoje nepažinojau nieko, viską dariau pati. Savarankiškus žingsnius žengti buvo svarbu: išmokau gamybos, išmokau filmuoti. Taip suteikiau sau galimybę kurti, ko visada ir troškau.
Filmuodama „Faya Dayi“ užfiksavau daug interviu, tad filmas galėjo būti ir paprastesnės formos. Bet tie pokalbiai buvo skirti man, ne filmui. Kūriau praktiškai be jokių lėšų, viską finansavau pati. Tai buvo ir apribojimas, ir laisvė. Jaučiau, kad sau esu skolinga tokį filmą, kokį įsivaizduoju. Pasaulį, į kurį galima „įeiti“, iš kurio galima „išeiti“. Norėjau autentiškumo, to, kas atspindi mano pačios patirtį. Buvo nebesvarbu, ar filmas sulauks sėkmės, ar ne. Gal kitaip sumontuotas jis būtų lengviau suprantamas. Tačiau jei visi kurtume vienodai, būtų baisu. Sunku atsilaikyti prieš standartus. Bet net ir klaidos, blogi filmai yra galimybė mokytis.
Kalbino Simona Žemaitytė
