Kas laukia Gdynėje

Rugsėjo 20 d. Gdynėje prasideda 46-asis Lenkijos vaidybinių filmų festivalis. Šiemet jame vyks trys – pagrindinis, trumpametražių ir mikrobiudžetinių filmų – konkursai. Atidarymo filmu pasirinkta 1960-aisiais sukurta „Žvaira laimė“ („Zezowate Szczęście“) – Lenkija šiemet mini filmo režisieriaus, vieno svarbiausių lenkų mokyklos kūrėjų, Andrzejaus Munko šimtąsias gimimo metines.

Munko kūryba bus pristatyta ir festivalio programoje „Grynoji klasika“ („Czysta Klasyka“). Pasak festivalio meno vadovo Tomaszo Kolankiewicziaus, „Munko filmai dabar žavi savo naujumu, humoro jausmu, forma, autoriaus stiliumi bei tuo, kaip režisierius kalbėjo apie svarbiausias naujausios istorijos temas. Man rūpi, kad Gdynė ne tik pristatytų naująjį lenkų kiną, bet ir taptų vieta, kur reinterpretuojama klasika, kur kinas tampa skirtingų kartų diskusijų platforma.“ „Gyva klasika“ pagerbs ir šią vasarą mirusį iš Vilniaus kilusį teatro bei kino aktorių Zygmuntą Malanowiczių (1938–2021). Bus parodytas jo debiutas kine – Romano Polanskio filmas „Peilis vandenyje“(1961).

Festivalio apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus šiemet bus įteiktas Agnieszkai Holland, kuri ankstesniais metais triskart tapo „Auksinių liūtų“ laureate už filmus „Karštinė“, „Tamsoje“ ir „Pilietis Džounsas“. Festivalio programos tarybos vadovas režisierius Pawełas Pawlikowskis sako, kad Holland yra „be abejo, viena svarbiausių lenkų kino istorijos figūrų, o kartu ir asmuo, savo menine asmenybe plečiantis jo rėmus. Ji mokėsi Prahoje, sėkmingai kūrė filmus Lenkijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir JAV. Ji tikra pasaulio pilietė ir viena labiausiai vertinamų šiuolaikinio meninio kino kūrėjų.“

Pagrindiniame konkurse bus parodyta šešiolika filmų, tarp jų šeši pilnametražiai debiutai ir trys antrieji filmai. Pagrindinio konkurso žiuri vadovaus iškilus lenkų režisierius Andrzejus Barańskis.

Dauguma šiame konkurse pristatomų filmų, ko gero, pirmiausia liudija kartų kaitą lenkų kine. Bet kaip ir ankstesnių kartų režisierius, kūrusius vadinamąjį moralinio nerimo kiną, jaunuosius kūrėjus domina dabartis ir jos problemos.

Filmu „Kiti žmonės“ („Inni ludzie“) debiutuojanti Aleksandra Terpińska jo pagrindu pasirinko kritiškos naujosios Lenkijos stebėtojos rašytojos Dorotos Masłowskos („Lenkų ir rusų karas“) romaną. Filmo herojai iš pirmo žvilgsnio neturi nieko bendro, bet susitikę kitaip pasižiūrės į tai, ką renkasi gyvenime. Michało Otłowskio filme „Nuomininkė“ („Lokatorka“) kalbama apie dažnai Lenkijoje kylančias problemas, kai nauji geroje vietoje stovinčių namų savininkai pradeda per prievartą kraustyti ilgai ten gyvenusius žmones. Filmo pagrindas – garsi istorija, kai buvo nužudyta tokiam iškeldinimui pasipriešinusi moteris. Šis nusikaltimas iki šiol neišaiškintas. „Nuomininkėje“ rodoma korumpuota sistema ir nužudymą tiriančios policininkės kova su ja. Łukaszo Grzegorzeko filmo „Mano nuostabus gyvenimas“ („Moje wspaniałe życie“) herojė atrodo atėjusi iš pasakojimų, kuriuos mėgsta ir mūsų žiniasklaida: Joana yra rūpestinga duktė, gera motina, mylima mokytoja ir žmona, kuria galima besąlygiškai pasitikėti. Bet atlikdama kiekvieną tų vaidmenų ji jau seniai nesijaučia savimi, todėl gyvena dvigubą gyvenimą ir turi paslaptį, kuria nesidalina su niekuo. Ankstesni Grzegorzeko filmai „Kamperis“ ir „Trenerio duktė“ atkreipė dėmesį režisieriaus sugebėjimu atskleisti nematomą žmonių tarpusavio santykių pusę, todėl įdomu, kaip tai pavyko naujame filme, juolab kad pagrindinį vaidmenį jame sukūrė tikrai puiki aktorė Agata Buzek. Ir Lietuvoje populiariame filme „Kristaus kūnas“ (rež. Jan Komasa) pagrindinį vaidmenį sukūręs Bartoszas Bielenia debiutiniame Jakubo Piąteko filme „Prime Time“ vaidina jaunuolį, kuris paskutinę 1999-ųjų dieną su ginklu rankose įsiveržia į televizijos studiją ir paima įkaitus. Jis turi tik vieną pageidavimą – geriausiu laiku gyvai pasirodyti eteryje, nes jam reikia pasakyti žiūrovams kažką svarbaus. Šiuolaikinių istorijų festivalyje žadama ir daugiau.

Lenkų kūrėjų filmuose praeitis nebūna plakatiškai supaprastinta, filmuose iškyla iki tol nuslėpti įvykiai, sudėtingos asmenybės. Iš šiemet laukiamiausių Gdynės filmų išskirčiau Jano P. Matuszyńskio filmą „Kad nebūtų įkalčių“ („Żeby nie było śladów“). Jis sukurtas pagal dokumentinę Cezary Łazarewicziaus knygą, pasakojančią apie 1983-iaisiais Lenkiją sukrėtusį Grzegorzo Przemyko nužudymą. Przemykas buvo opozicijos veikėjos, poetės Barbaros Sadowskos sūnus. Sulaikytas ir sunkiai sumuštas milicininkų, jis mirė. Vienintelis sumušimo liudininkas nenorėjo taikstytis su milicininkų versija. Kai paskui Przemyko karstą į Varšuvos gatves išėjo per 20 tūkstančių žmonių, valdžia nusprendė sukompromituoti mirusįjį ir jo motiną – prasidėjo speciali operacija „Junior“.

Matuszyńskio debiutas „Paskutinė šeima“ 2016 m. Gdynėje triumfavo – pelnė geriausio filmo „Auksinius liūtus“ ir dar kelis svarbius apdovanojimus. 2017-aisiais „Auksiniais liūtais“ buvo apdovanotas kitas debiutantas Piotras Domalewskis už filmą „Tyli naktis“, pernai Gdynėje jis buvo apdovanotas už filmo „Kuo toliau nuo čia“ („Jak najdalej stąd“), pasakojančio apie paauglę, vykstančią į Airiją parsivežti ten žuvusio tėvo palaikų, režisūrą. 

Šiemet Gdynės konkurse rodomas Domalewskio „Hiacintas“ („Hiacynt“) nukels į netolimą praeitį ir taip pat pasakos apie saugumo operaciją. Ji vyko 9-ojo dešimtmečio viduryje ir buvo Liaudies Lenkijos valdžios represijų prieš homoseksualus dalis. Homoseksualumas Lenkijoje buvo legalus, bet saugumas užvesdavo gėjams bylas, vertė tapti informatoriais, šantažavo. „Hiacinte“ susipina politinis ir kriminalinis filmas bei šeimos drama. Jaunas policininkas Robertas, saugumo pulkininko sūnus, netrukus rengiasi vesti. Tirdamas homoseksualo žmogžudystę, jis susipažįsta su Areku, kurį nusprendžia panaudoti kaip informatorių, nesuvokdamas, kaip ši byla pakeis ne tik jo profesinį, bet ir asmeninį gyvenimą.

Tai tik keli filmai, kuriuos bus smalsu pamatyti Gdynėje. Plačiau apie juos ir festivalio laureatus – kitos savaitės „7md“.