Kinas
Naujas „Kinas“, kurio autorė – Rasa Paukštytė, tradiciškai skirtas tik lietuvių kino istorijai. Simboliškas ir jo viršelis: Maskvos kinematografijos instituto (VGIK) studentas Raimondas Vabalas stovi atsirėmęs į Veros Muchinos skulptūros „Valstietė ir darbininkas“ herojės koją. Skulptūra iki šiol yra kino studijos „Mosfilm“ vinjetė, bet, prieš atsidurdama netoli instituto, 1939-aisiais puošė SSRS paviljoną pasaulinėje Paryžiaus parodoje. Tada Vabalas su tėvais taip pat gyveno Paryžiuje, bet stojant į institutą jau LSSR kultūros ministerijos darbuotoja patarė jam pakeisti gimimo vietą į Paryžiaus kaimą (toks taip pat yra Lietuvoje). Apie tai ir dar daug panašių įdomybių galima paskaityti žurnale spausdinamoje Agnės Marcinkevičiūtės knygos ištraukoje.
Sudėtingas, kartais net paradoksalus lietuvių kinematografininkų santykis su istorija – ir pagrindinė šio „Kino“ tema. Elena Jasiūnaitė straipsnyje „Įsivaizduoti, išgyventi, įvertinti. Istorijos atspindžiai Nepriklausomos Lietuvos kine“ teigia, kad „istorija visada intriguoja. Ji skatina vaizduotę, leidžia didžiuotis ar kolektyviai „išgyventi“ patirtas traumas. Suteikia galimybę reflektuoti, vertinti, mokytis iš klaidų. Sovietmečiu istorija lietuvių kine turėjo būti gana paprasta: rusai – gerai, vokiečiai – blogai (idealiu atveju tai – Antrasis pasaulinis karas, tačiau iš bėdos tiks ir Herkaus Manto istorija).(...) Lietuvai atgavus Nepriklausomybę viskas pasikeitė. Istorija dabar gali būti tokia, kokia buvo, ar bent tokia, kokią mes ją įsivaizduojame.“ Jasiūnaitė aptaria ne vieną pastaraisiais dešimtmečiais sukurtą lietuvišką filmą, kuriame vienaip ar kitaip atsispindi ir visai nesena istorija. Gediminas Jankauskas straipsnyje „Istorijos paradoksai lietuvių kine: vakar ir visados“ taip pat bando gilintis į šią temą, bet daugiau vietos skiria taip ir neįgyvendintam filmo apie Žalgirio mūšį projektui. Apie pastaraisiais metais išryškėjusią tendenciją – kurti alternatyvias istorijas – feljetone „Istorijos fejerverkai“ rašo Živilė Pipinytė.
Daug vietos žurnale skirta ir lietuvių kino kūrėjų portretams. Jasiūnaitės interviu su aktorė Severija Janušauskaite „Perfekcionistą sunku įtikinti, kad jis geras“ taip pat kalbama apie požiūrį į istoriją lietuvių kine – prisimenamas Jurgio Matulevičiaus „Izaoko“ filmavimas. Aktorė sako: „Ir vis dėlto manau, kad esu linkusi vaidmenis kurti intuityviai, nepriklausomai nuo amžiaus, metų, laikotarpio, net ir istorinės ar politinės to meto būsenos.“
Rūta Oginskaitė straipsnyje „Niekam į sielą nelipo“ aptaria kino dokumentininkų Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių kūrybą. Ji teigia, kad „Matuzevičių dokumentika atsirado ne pačiu palankiausiu kino kūrybai laiku – 1990-aisiais, kai politiniai virsmai skaudžiai atsiliepė kinui ir Lietuvos kino studija nebegalėjo tęsti darbo, o iš kino teatrų repertuaro lietuviškas kinas apskritai išnyko“, ir pabrėžia, kad „Matuzevičių filmai buvo tarsi tiltas tarp Lietuvos poetinės dokumentikos istorijos ir tų dienų kino, kurio realybę jaunieji dar tik formavo“. Matuzevičius nufilmavo ne vieną poetinės dokumentikos klasiko Henriko Šablevičiaus filmą – žurnale prisimenamas vienas paskutinių režisieriaus interviu Paukštytei, kai prieš dvidešimt metų buvo minimas Šoblės septyniasdešimtmetis.
Auksė Kancerevičiūtė straipsnyje „Kamerinis Gyčio Lukšo kinas“ analizuoja režisieriaus kūrybą, pabrėždama nuosekliai jo filmuose plėtojamą lietuvybės išsaugojimo temą bei unikalų darbą su aktoriais. Pipinytė straipsnyje „Metraštis susideda iš akimirkų“ prisimena vieną lietuvių dokumentikos kūrėjų Viktorą Starošą. Šis portretas pratęsia Pipinytės straipsnį „Viena „Tarybų Lietuva“, arba Įsivaizduotos šalies metraštis“, kuriame analizuojama pokario dokumentika. Pasak autorės, „pokariu susiformavęs lietuvių kino kronikos ir dokumentikos modelis išsilaikė gana ilgai, jo negalima apibrėžti įprastos chronologijos rėmais – tam tikras naracijos schemas galima stebėti ir pasibaigus stalinizmui, ir „atlydžio“ metais, ir 7-ajame bei vėlesniais dešimtmečiais. Galima sakyti, kad pokariu susiformavęs tikrovės perteikimo modelis vienaip ar kitaip išliko iki pat naujos Nepriklausomybės. Žinoma, keitėsi retorika, modernėjo kino kalba, atsirasdavo vis naujų temų, bet pirmiausia kronikoje išliko nuostata indoktrinuoti, atspindėti komunistų partijos politikos kryptis, kurias vėliau paprastai iliustruodavo ne tik naujų statybų ar kaimo permainų vaizdai, bet ir patys filmų herojai.“
Jūsų – Jonas Ūbis
