Kinas
Šnipų istorijos visada paklausios, ypač dabar, kai istorijos pabaiga, kaip pranašauta, akivaizdžiai neįvyko ir, regis, įžengėme į naujo Šaltojo karo pradžią. Dominico Cooke’o „Kurjeris“ („The Courier“, D. Britanija, 2021) prasideda 7-ojo dešimtmečio vaizdais, kai įtampa tarp JAV ir SSRS pasiekė apogėjų ir iškilo trečio pasaulinio karo grėsmė: Nikita Chruščiovas susirinkime kalba, kad imperialistų laikai baigėsi, ir grasina jiems atominiu ginklu. Tarp besiklausančiųjų kalbos – Olegas Penkovskis. Jis yra GRU pulkininkas, bet dirba svarbios įstaigos – Valstybinio mokslinių tyrimų prie SSRS Ministrų tarybos Užsienio ryšių valdybos – viršininko pavaduotoju. Pareigos ne tik svarbios, bet ir, kaip dabar pasakytų, prestižinės: Penkovskis dažnai važinėja į užsienio komandiruotes. Penkovskį gerai vertina vadovybė ir niekas neabejoja jo didvyriškumu Antrojo pasaulinio karo metais. Bet būtent po grasinimų kupinos Chruščiovo kalbos Penkovskis pasiūlys savo paslaugas amerikiečių žvalgybai. Ši jo pasiūlymą perduos anglams ir MI6 pradės ieškoti asmens, galinčio Maskvoje užmegzti ryšius su Penkovskiu. Tokia „Kurjerio“ pradžia lyg ir nežada kamerinio pasakojimo apie šnipo ir ryšininko draugystę. Bet filmui įpusėjus svarbūs istoriniai įvykiai taip ir liks fone, tiksliau, televizorių, kuriuos žiūri filmo veikėjai, ekranuose. Cooke’ą labiau domina Penkovskio ryšininku tapęs anglas verslininkas Greville’as Wynne’as. Benedictas Cumberbatchas vaidina nelabai sėkmės lepinamą žmogų, kuris, regis, jau ir nebesvajoja apie svaigią karjerą, bet nuoširdžiai rūpinasi žmona ir sūnumi. Kadaise Grevilas buvo neištikimas Šeilai (įsimintina Jessie Buckley) ir dabar stengiasi ją apsaugoti nuo bet kokių įtarimų, kurie, deja, vėl įsibraus į jų gyvenimą, kai Grevilas sutiks bendradarbiauti su žvalgybininkais. Kaip ir Penkovskio atveju, nusveria humanitariniai argumentai, nes karo grėsmė atrodo labai reali.
Cooke’as tarsi atiduoda filmą į aktorių rankas – Cumberbatcho ir Penkovskį suvaidinusio Merabo Ninidzės stambūs planai yra svarbiausi. Viena vertus, tai logiška: negalėdami visko pasakyti žodžiais (Maskvoje jų nuolat kažkas klausosi, net ir tada, kai lieka vieni), abu veikėjai mokosi suprasti vienas kitą iš žvilgsnių, gestų, kūno kalbos. Penkovskis ir Grevilas gana greit pradeda pasitikėti vienas kitu. Be abejo, prie to prisideda ir abiejų polinkis išgerti. Jie kalbasi mažai, bet galima suprasti, kad jų pasitikėjimas kuo toliau, tuo labiau didėja. Kita vertus, nors ir iš skirtingų kultūrų, abu yra panašūs, nes ne tik rūpinasi savo šeima, bet ir jaučia atsakomybę už kitus, kad ir kaip pompastiškai tai skambėtų. Todėl kai Penkovskiui kils demaskavimo grėsmė, Grevilas palaikys amerikietę žvalgybininkę Helen (Rachel Brosnahan), o ne savuosius, aiškinančius apie negailestingas šnipų žaidimo taisykles. Grevilas rizikuos ir turės už tai sumokėti didelę kainą.
„Kurjeris“ nuo pat pradžių nežada geros pabaigos: filme kuriamas pasaulis tamsus, interjeruose vyrauja murzina ruda spalva, erdvės ankštos, blogai apšviestos, žmonės pavargę. Žinoma, kaip ir dažnas panašus filmas, „Kurjeris“ neišvengė kuriozų, kuriuos pastebės ne vienas, prisimenantis anuos laikus. Pėstininkų uniformas vilkintys kareiviai su automatais oro uoste, sovietmečio prabangos ženklas – juodosios alyvuogės – kalėjimo sriuboje ar viešbutis „Vitalij“ sukels šypseną, bet didesnių klaidų filmo kūrėjams lyg ir pavyko išvengti. Priekaištų labiau nusipelno scenaristas Tomas O’Connoras, nesugebėjęs suteikti daugiau gyvybės net pagrindiniams personažams, juolab kad Penkovskis taip ir liko mįslė. Bet taip lyg ir pabrėžiama, kad abu jie tik eilinės figūros šioje šnipų žaidimų šachmatų lentoje. Kita vertus, Penkovskio ir Grevilo istorija atkurta gana tiksliai, žinoma, kiek tai įmanoma vaidybiniame filme, kur į pusantros valandos reginį reikia sukišti poros metų įvykius. „Kurjeris“ taip pat primygtinai nesiūlo vienos personažų versijos, nors ir pabrėžia, kad Penkovskis buvo sėkmingiausiai veikiantis Šaltojo karo šnipas, perdavęs net penkis tūkstančius dokumentų, iš kurių svarbiausi buvo įrodymai, kad į Kubą sovietai atgabeno savo branduolines raketas. Rusija iki šiol abejoja Penkovskio efektyvumu, nors 7-ajame dešimtmetyje jis tapo tikrai svarbia figūra. Penkovskio teismą rodė televizija (istorikai jame įžvelgia ir spektaklio bruožų), jo pavardė ne vienai rusų kartai asocijuojasi su žodžiu „išdavikas“, o teisme nuskambėjęs desperatiškas Penkovskio prašymas išsaugoti gyvybę daug metų buvo vienos populiarios laidos užsklanda, tačiau kad jis tarnavo GRU, slėpta iki pat SSRS žlugimo.
XX a. šnipų istorijos taip susipynusios, kad būtų pernelyg sunku jas atskirti vieną nuo kitos, kaip sunku atskirti jose susipynusią tiesą ir pramanus. Nors šiomis dienomis „Kurjeryje“ rodomas efektingas Greville’o Wynne’o suėmimas lėktuve Maskvos oro uoste ir skamba aktualiai, iš tikrųjų jis buvo sulaikytas Budapešte ir tada atvežtas į Maskvą. Po kelerių kalėjime praleistų metų jį iškeitė į rusų šnipą Kononą Molody, kuris tapo Savvos Kulišo filmo „Ne sezono metas“ („Miortvyj sezon“, 1968) personažo Ladeinikovo prototipu. Sako, būtent Molody pareikalavo, kad filme jį vaidintų Donatas Banionis, o ne gražuolis Viačeslavas Tichonovas, netrukus tapęs garsiausiu rusų kino šnipu Štirlicu.
