Kinas
Brolių Damiano ir Fabio Roberto D’Innocenzo filmas „Blogos pasakos“ („Favolacce“, Italija, Šveicarija, 2020) iš pradžių gali pasirodyti kaip dar vienas pasakojimas apie vasaros atostogų nuotykius. Jis telpa į žinomą schemą: Romos priemiestis, kur jaukiuose namukuose gyvena žemesnio vidurinio sluoksnio šeimos, smalsiai suaugusiųjų pasaulį stebintys dešimties–dvylikos metų vaikai, vasaros užduotys, šventės ir atradimai. Tik filmo herojai vaikai – ne tokie linksmi, kaip įprasta panašaus pobūdžio filmuose. Atvirkščiai – jie liūdni, sutrikę ir uždari. Jų elgesys – labiau desperatiškas, ties blogų fantazijų riba. Tokį toną užduoda jau filmo pradžia, kai nematomas pasakotojas sakosi radęs žaliu rašalu prirašytą mergaitės dienoraštį, norėjęs panaudoti tuščius jo lapus, bet įsitraukęs į skaitymą ir pratęsęs dienoraštį savo fantazijose. Priešingai nei įprasta, pasakotojas netaps jungtimi tarp skirtingų personažų istorijų. Broliai D’Innocenzo taip iškart pabrėžia atsisakantys nuoseklaus pasakojimo ir filmą paverčia tokių tikroviškų, kad net virsta grotesku, situacijų, būsenų, išgyvenimų rinkiniu. Beje, paradoksas, veikėjų kasdienybės groteskiškumą filme paryškina ir natūralūs fone skambantys garsai.
„Blogos pasakos“ gali būti perspėjimas, nors tai gana vienprasmiškas pasakojimas apie visuomenę, nesugebančią pasiekti brandos ir vis giliau grimztančią į kompleksus bei prievartą. Filmo herojai – vaikai ir jų tėvai. Bruno (Elio Germano) liepia Denisui ir Alesiai atsinešti pažymių knygeles ir skaityti svečiams pažymius. Vaikai mokosi labai gerai ir tai, ko gero, vienintelis dalykas, kuriuo Bruno gali pasigirti. Džeremijo tėvas jį augina vienas. Apgailėtiną savo vyriškumo supratimą jis bando perteikti sūnui, kurio žvilgsnis dažniausiai pastėręs. Violos tėvas stebi, kaip motina mašinėle kerpa jai plaukus, nes mergaitė turi utėlių. Broliai D’Innocenzo nuolat pabrėžia tėvų žiaurumą. Šie dar visai jauni vyrai patys yra emociškai nesubrendę, nemoka puoselėti ryšio su vaikais, negali suteikti jiems saugumo pojūčio, yra pikti, pavydūs, vulgarūs. Tačiau režisieriai atsisako aiškintis, kodėl taip atsitiko. Jie rodo prievartą vaikams, kuri tampa tėvų kompleksų išraiška ar tiesiog reakcija į nemalonų klausimą, kai Deniso paklaustas, ar jam su mama viskas gerai, įtūžęs Bruno sūnų žiauriai sumuša. D’Innocenzo atsisako ir rodyti mamų reakciją – jos visąlaik tik fonas, matyt, kaip ir gyvenime. Daugiausia dėmesio režisieriai skiria vaikams, kurie nemoka džiaugtis gyvenimu, bet bando imituoti tai, ką suvokia kaip suaugusiųjų vertybes. Pavyzdžiui, seksą, kuris jiems atrodo artumo pakaitalas.
Dvynių D’Innocenzo (g.1988 m.) „Blogos pasakos“ pernai gavo Berlinalės „Sidabrinį lokį“ už geriausią scenarijų ir ne vieną Italijos kino apdovanojimą, tarp jų ir geriausiam 2020 metų filmui. Jie debiutavo 2018 m. pilnametražiu vaidybiniu filmu „La terra dell’abbastanza“, prieš tai kūrė klipus, rašė scenarijus (tarp jų ir Matteo Garrone’s „Dogmanui“) ir pjeses, dirbo teatre, sukūrė garsią „Gucci“ mados namų reklamą.
„Blogos pasakos“ – antras brolių filmas. Jį žiūrėdama niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad D’Innocenzo – iš tų autorių, kurie bet kokia kaina nori būti originalūs, net filmo paveikumo sąskaita. Regis, režisieriai išsigando, kad bus apkaltinti perdėtu realizmu ir banalybių sakymu. Taip, vaikystė būna baisi. Taip, mažieji filmo herojai kasdien susiduria su melu, tuštybe, žiaurumu, pigiais masinės kultūros vaizdiniais apie laimę. Taip, jie nemato kitos išeities, kaip įgyvendinti bjauraus chemijos mokytojo vasaros užduotis. Taip, jie gyvena tėvų kompleksų ir emocinio neįgalumo užnuodytame pasaulyje.
Kad visa tai „Blogose pasakose“ nuskambėtų lyg pirmą kartą, broliai D’Innocenzo imasi daug formalių gudrybių. Pirmiausia atsisako chronologiško pasakojimo: filmo pradžios ir pabaigos epizodai vyksta tuo pat metu ir tai turi priversti žiūrovus pačius sulipdyti filmą iš paskirų epizodų. Nuo pat pradžių režisieriai atsisako rodyti personažų evoliuciją, tik išskiria skausmingus įvykius, pavyzdžiui, į Džeremiją pirmąkart įsižiūrime tada, kai jo tėvas išveža užmigdyti šunį. Gal jie mano, kad panašių įvykių suma ir atves herojus prie katastrofos? Matyt, tam, kad netikėta katastrofa atrodytų įspūdingesnė. Todėl ir montažas filme kartais sąmoningai alogiškas. D’Innocenzo mėgsta labai stambius, kartais netikėtais rakursais nufilmuotus stambius planus. Bet žiūrėdamas filmą prie jų greitai pripranti, todėl tai, kas, matyt, buvo sumanyta kaip kulminacija – Bruno stambus planas lovoje filmo pabaigoje, kai jis laukia žmonos reakcijos į mirusius vaikus, – nejaudina taip, kaip turėtų, nes tai tik autorių žaidimo dalis. Režisieriai atsisako kurti emocinį ryšį su personažais ir tai ypač akivaizdu vienoje dramatiškiausių filmo scenų, kai Denisas užspringsta prie vakarienės stalo, o tėvas reaguoja ir pykčiu, ir ašaromis. Visa scena nufilmuota iš aukštai, lyg iš drono – negali įsižiūrėti į veikėjų veidus, pamatyti jų akių. Girdėti tik žodžiai, vėlyvo vakaro garsai, matyti tik beveik tamsoje judančios figūros.
Brolių D’Innocenzo „Blogos pasakos“ lyg ir diagnozuoja visuomenės būseną prieš katastrofą, nors kai kas pasakys, kad ji jau seniai įvyko. Kita vertus, Lietuvoje, kur vis dygsta nauji priemiesčių rajonai, o jauni vyrai ir moterys svajoja apie savo namus su baseinais kieme, vis dar nesukurtos savos blogos pasakos apie vasaros atostogų nuotykius. Teks žiūrėti itališkas.
