Kinas
... ir jose galima rasti daug filmų, kurie žada daug atradimų iki šiol jų nemačiusiems. Pristatome kelis iš jų.
„Apie kūną ir sielą“ („Teströl és lélekröl“, Vengrija, 2017)
Berlyno „Auksiniu lokiu“, FIPRESCI, Ekumeninės žiuri prizais ir Europos kino akademijos prizu už geriausią moters vaidmenį Alexandrai Borbély apdovanotas Ildikó Enyedi filmas – ypatinga meilės istorija. Jos veiksmas nukels į skerdyklą. Būtent čia susitinka du autsaideriai: tikrovėje pasimetęs pagyvenęs Endrė ir nauja kontrolierė – mįslingoji Marija. Nors nepasitiki vienas kitu, netrukus abu supras, kad kiekvieną naktį sapnuoja tuos pačius sapnus. Režisierei pavyko rasti pusiausvyrą tarp siurrealistinės fantazijos ir universalių jausmų. Apie gimstantį jausmą tarp dviejų jautrių žmonių ir jų atsivėrimą pasauliui ji sugeba pasakoti ir poetiškai, ir su humoru.
Ildikó Enyedi įrodo, kad filmas apie vyro ir moters meilę įmanomas, reikia tik mokėti ir norėti suprasti tikrovę, kurioje gyvename, bet svarbiausia – grįžti prie kino esmės: apie jausmus prabilti vaizdais. Enyedi gimė 1955 m. Budapešte, studijavo Vengrijos teatro ir kino akademijoje. Vaidybiniame kine debiutavo 1989 m. filmu „Mano XX amžius“, kuris Kanuose buvo apdovanotas „Auksine kamera“. Filmo herojės dvynės, užaugusios skirtingose šeimose, XX a. išvakarėse susitinka Rytų eksprese...
Enyedi dėsto, kuria televizijos serialus. Jos filmografijoje aštuoni vaidybiniai filmai. „Apie kūną ir sielą“ – režisierės sugrįžimas į didįjį kiną po aštuoniolikos metų pertraukos. Pasak Enyedi, „filmas yra meilės istorija, bet ne tik. Rinkausi pasakoti meilės istoriją, nes tai pati stipriausia žmogiškųjų ryšių forma. Tiek daug filmų pasakoja meilės istorijas, nes tai leidžia kalbėti apie daugybę dalykų, apie save ir kitus, apie tai, ką supranta visi, net jei nėra įsimylėję. Meilė – tai ekstremalus žmogiškumas. Taip, meilė yra aukščiausia rizika, nes reikia visiškai atsiverti kitam, kad galėtum pasitikėti šiuo ryšiu. Bet dauguma žmonių to nedaro. Jie visada šiek tiek rezervuoti, pasirengę gintis. Gaila, nes meilė – tai geriausia, kas duota žmogui. Kai esi įsimylėjęs, matai viską, kas gražiausia ir subtiliausia mylimame žmoguje. Visiškai priimti kitą – ekstremali komunikacijos forma. Bet kartu ir sudedamoji žmogiškumo esmės dalis.“
„Dar po vieną“ („Druk“, Danija, 2020)
Naujasis Thomo Vinterbergo filmas jau apvažiavo visus svarbiausius festivalius – Kanų, Toronto, San Sebastiano, Romos... Ir susišlavė pagrindinius Europos kino akademijos apdovanojimus. Dabar visi laukia „Oskarų“ – „Dar po vieną“ yra tarp pagrindinių pretendentų. Gal todėl, kad, kaip tvirtina režisierius, filmas yra gyvenimo, o ne alkoholio pagarbinimas. Pagrindinis filmo veikėjas Martinas (Mads Mikkelsen) – istorijos mokytojas, vyras ir dviejų vaikų tėvas, bet pirmiausia – žmogus ties nervų krizės riba. Vienintelis vaistas nuo vidutinio amžiaus krizės, perdegimo ir kitų problemų jam yra alkoholis. Kartu su keturiais draugais Martinas dalyvauja eksperimente, turinčiame įrodyti teoriją, esą žmogui gimstant organizme esama alkoholio ir jo trūkumą reikia nuolat papildyti. Šiame liūdesio, juoko ir prarasato gyvenimo džiaugsmo kokteilyje kalbama ne apie girtuoklystę, o apie artumą, kurio filmo vyrai nemoka nei duoti, nei priimti, todėl ir vengia.
„Saulėlydis“ („Napszállta“, Vengrija, Prancūzija, 2018)
Po „Oskaru“ apdovanoto „Sauliaus sūnaus“ László Nemesas sukūrė „Saulėlydį“. Filmas Venecijos konkurse sulaukė FIPRESCI apdovanojimo ir karštų kritikų ginčų, nors Nemeso pasakojimo principas išliko kraštutinai subjektyvus – viską matome pagrindinės veikėjos akimis, kino kamera vengia bendrų planų, kadrai primena pageltusias fotografijas, o režisierius šiurpina kruvinomis detalėmis. Filmo veikėja Iris 1913 m. sugrįžta į Budapeštą, kur kadaise šeimai priklausiusioje skrybėlaičių parduotuvėje tragiškai žuvo jos tėvai, ir sužino turinti brolį. Bandydama įminti niūrias šeimos paslaptis ir klajodama po vaikystės prisiminimų miestą, kuris pamažu grimzta į chaosą, Iris taps liudininke įvykių, netrukus pradėsiančių naują erą ir pakeisiančių Europos likimą. Gyventojų nuotaikos vis radikalesnės, atsakymas į socialinę nelygybę vis dažniau yra agresija. Tad žiūrint „Saulėlydį“ bus sunku atsikratyti minčių apie šiuolaikinę politinę padėtį Europoje.
