Kinas
Virtualioje „Skalvijos“ kino salėje galima pasižiūrėti vieną svarbiausių Jeano-Luco Godard’o filmų – 1962 m. sukurtą „Gyventi savo gyvenimą“ („Vivre sa vie“). Filmas rodomas su lietuviškais subtitrais. Godard’as garsėja tuo, kad dažnai naudoja citatas. Filmuose jis cituoja Robert’ą Bressoną, Carlą Theodorą Dreyerį, visus įmanomus amerikiečių filmų žanrus, įvairiausius tekstus, kuria filmus-koliažus. Pateikiame skirtingų autorių – kino kritikų, režisierių ir teoretikų – citatas iš jų tekstų, skirtų filmui „Gyventi savo gyvenimą“.
Grzegorz Królikiewicz: „Gyventi savo gyvenimą“ yra vienas labiausiai vertinamų Naujosios bangos periodo Godard’o filmų. Paradoksaliai jis sujungia askezę ir turtingumą. Jo fabula ir pasakojimo būdas yra paprasti, beveik archetipiški. Godard’as apėjo herojės – jaunos moters, kuri svajojo tapti aktore, bet tapo prostitute, – psichologiją ir atsisakė pravirkdyti žiūrovus, nes dauguma ašaras spaudžiančių situacijų vyksta už kadro. Nanos istoriją jis sudėjo į išraiškingą dvylikos epizodų struktūrą ir tai suteikia filmui mitinio pasakojimo, lygintino su Kristaus kančia, pobūdį. Kita vertus, filmas kupinas fabulai nepriklausančių tekstų – filmų ir laiškų fragmentų, literatūros ir filosofijos kūrinių citatų bei statistikos duomenų.“
Iš knygos: Grzegorz Królikiewicz, Godard sejsmograf, 2010.
Harun Farocki: „Gyventi savo gyvenimą“ (1962) susideda iš dvylikos epizodų, pasakojančių jaunos moters Nanos (Anna Karina) istoriją. Jos grožis, kaip pasakytų Patricia Highsmith, yra pavojingas, bet tik jai pačiai. Alfonsai, klientai ir menininkai jos veide ir kūne randa savo svajonių įsikūnijimą. Dėl to Nana negyvena savo gyvenimo.“
Kaja Silverman: „Dvyliktame epizode vyro balsas skaito Poe „Ovalinį portretą“. Kadangi kadre matome į būtent Poe lektūrą panirusį jauną vyrą, iš pradžių manome, kad girdime jo balsą. Tačiau staiga paaiškėja, kad skaito Godard’as, jis kažkuriuo momentu tiesiog kreipiasi į Kariną kaip jos vyras ir kartu režisierius. „Ovaliniame portrete“ sakoma: „Tai mūsų istorija: dailininkas, tapantis savo meilės portretą“. Be to, kaip jau pastebėjai, šiame filmo fragmente ne tiek kalbama apie „meilę“, kiek apie kažką tame kontekste visiškai skirtingą, net priešingą, tiksliau – apie „portretavimą“.“ „Ovalinis portretas“ pasakoja apie menininką, kuris tapo žmonos portretą ir taip vagia jos gyvenimą. Atrodo, Godard’as sako mums, kad jis šitaip pritaiko savo žmonai tokios pat žudančios reprezentacijos rėmus“.
Kaja Silverman: „Nana yra gyvūnas, susidedantis iš išorinės ir vidinės dalių. Jei nuimsi išorinę dalį, liks vidinė. Jei nuimsi vidinę dalį, pamatysi sielą.“
Iš knygos: Kaja Silverman, Harun Farocki, Speaking on Godard, 1998.
Paweł Mościcki: „Jei kine egzistuoja iki ikonos kilnumo pakylėto veido sinonimas, tai, be abejo, yra Carlo Theodoro Dreyerio filme Žaną d’Ark vaidinanti Maria Falconetti. Nana žiūri šį filmą vienoje svarbiausių „Gyventi savo gyvenimą“ scenų. Prieš egzekuciją kalbėdamasi su vienuoliu, Žana sako, kad „Dievas žino kelią, kuriuo mus veda, o jo tikslą sužinosime tik pabaigoje“. Godard’as montuoja verkiančios Žanos veidą su kino teatre sėdinčios sujaudintos Nanos veidu. Žiūrėdami filmą matome susitapatinimo momentą, kuris, kaip tikina daugelis teoretikų, šalia projekcijos yra vienas svarbiausių kino kūrinio percepcijos elementų. Dėl to sudvejinimo emocija atitrūksta nuo veidų, kuriuose yra parašyta, ji egzistuoja dviejų fikcinių personažų sandūroje. (...) Konfrontacija su fikcija leidžia Nanai ne tik gyventi savo gyvenimą (nepaisant priklausomybės nuo kitų), bet ir pradėti jį įsivaizduoti.“
Paweł Mościcki: „Galima surizikuoti ir teigti, kad filme „Gyventi savo gyvenimą“ Godard’as stengiasi nufilmuoti, padaryti matoma tai, kas paverčia moterį troškimo objektu, kažką, kas joje yra (kaip ir kiekviename geidžiamame žmoguje) daugiau nei ji pati, kas pakeri žvilgsnį, bet kartu pabėga nuo jo. (...) Svaiginanti šio filmo jėga kyla iš to, kad Godard’as iš pat pradžių suvokia spąstus, kuriuos pirmiausia pats sau pastatė filme: jis nori nufilmuoti kažką, kas yra nenufilmuojama.“
Iš knygos: Paweł Mościcki, Godard. Pasaże, 2010.
Jean-Luc Godard: „Kai filmuoju aktoriaus veidą, svarbūs du dalykai: filmuoju jo veidą, nes jis reikalingas filmui, bet už to slypi kažkas kita – aktoriaus veidas. Ir dar jo veido fotografavimo procesas. Tai visada keičia mano išankstinę nuostatą apie filmą. Kartais daug labiau nei visa kita.“
Iš knygos: Jean-Luc Godard, Interviews, 1998.
