Tyrinėjant kintančią tikrovę

Tarptautinis Berlyno kino festivalis šiemet suskilo į dvi dalis. Pirmoji, virtualios peržiūros, skirtos kino kritikams ir profesionalams, vyko vasario 1–5 dienomis. Filmų peržiūros kino teatruose, prizų teikimo ceremonijos ir kiti festivalio gyvenimo malonumai nusikelia į birželį.

Berlyne, kaip paprastai, viskas vyksta sklandžiai, tad ir virtuali programa buvo prieinama lengvai. Nuo septintos ryto Berlyno laiku dvidešimt keturias valandas galėjai žiūrėti tos dienos programą. Nugalėtojai paskelbti penktadienį, bet savaitgalį dar buvo galima pamatyti apdovanotus filmus. Žinoma, programa ne tokia didelė, kaip įprasta, bet dvidešimt keturių valandų pamatyti viskam neužteko. Palyginti su ankstesniais festivaliais, pagrindinė konkursinė programa šiemet buvo įdomiausia. Ją vertino žiuri, sudaryta tik iš režisierių – ankstesnių Berlinalės nugalėtojų Ildiko Enyedi, Nadavo Lapido, Adinos Pintilie, Mohammado Rasoulofo, Gianfranco Rosi ir Jasmilos Žbanić.

Pernai, pasikeitus festivalio vadovams, atsirado dar viena pagrindinė programa „Susitikimai“ („Encouters“), skirta originaliems, eksperimentuoti linkusiems kūrėjams, bet ji nuvylė labiausiai, nes būtent originalių eksperimentų ir pristigo. Užtat buvo daug manieringų filmų, kurių režisieriai, regis, iš naujo išradinėja dviratį arba paprasčiausiai neturi ko pasakyti.

Pats įžūliausias ir provokatyviausias šių metų Berlinalės filmas ir tapo nugalėtoju. „Auksinis lokys“ Radu Jude’s filmui „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ (taip filmą išvertė jį rodysiantis „Kino pavasaris“, nors, regis, originalus pavadinimas „Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“ dar nešvankesnis) – tikrai pelnytas įvertinimas. Filmas išsiskiria ir kinematografine forma, ir aktualia ištarme. Juolab kad buvo filmuojamas pandemijos metais laikantis visų socialinės higienos taisyklių.

„Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ susideda iš trijų formos požiūriu skirtingų dalių, kurias sujungia įžangoje parodytas namų pornofilmukas: vyras telefonu filmuoja savo žmoną mokytoją Emiliją, savo falą ir meilės aktą, už sienos skamba namiškių balsai, o ant sienos kabo Pintilie filmo „Neliesk manęs“ plakatas. Šis filmukas neaiškiais keliais patenka į internetą, jį pamato Emilijos mokiniai bei jų tėvai ir ta proga turi įvykti tėvų susirinkimas. Pirmoje filmo dalyje matome, kaip Emilija miesto gatvėmis eina į susirinkimą, kalbasi su vyru telefonu, užeina į parduotuves. Atrodytų, nieko ypatingo. Bet per trisdešimt minučių trunkanti kelionė – vienas tiksliausių šių dienų visuomenės portretų, ir ne tik Rumunijos. Visuomenės vertybes atspindintys plakatai ant sienų, parduotuvių ar produktų reklamos negali paslėpti griūvančių kadaise prabangių pastatų, o šalia jų stovintys brangūs automobiliai dar labiau pabrėžia degradavusią erdvę, pokalbiai vaistinėje, parduotuvėje ar gatvėje kupini agresijos ir nepakantumo, o greitosios pagalbos ligoninės kaimynystėje įkurti laidojimo namai bei kitos panašios detalės suteikia šiai dokumentiškai užfiksuotai tikrovei groteskišką atspalvį.

Jude yra sakęs, kad kinas turi būti tikrovės tyrinėjimo priemonė, ir tai demonstruoja ne tik filmo pradžioje. Tyrinėjimą tęsia ir antroji dalis. Pasak režisieriaus, ji kaip literatūrinis montažas. Jude ima atskirus žodžius „matematika“, „pornografija“, „religija“ ir t.t., istorines datas ar personažus, anekdotus apie blondines ir pan. ir iliustruoja juos Walterio Benjamino, Paulio Celano, Witoldo Gombrowicziaus, Virginios Woolf, sociologų, politikų, filosofų ir daugybe kitų citatų, dokumentiniais kino kronikos kadrais, senais piešiniais, dokumentų kopijomis, televizijos laidų fragmentais... Tai lyg sąvokų ir vaizdų koliažas, iš kurio sužinome, kad „moteris priklauso virtuvei“, kad 55 procentai rumunų pateisina išprievartavimą, jei yra tam palankios aplinkybės, o dažniausiai internete rumunai ieško blow job paaiškinimo. Kurdamas šį koliažą Jude dažnai naudoja supriešinimo principą, pavyzdžiui, idiliškus Kalėdų vaizdelius lydi pasakojimas apie vieno esesininko įsakymą sušaudyti visus žydus ir romus, kad būtų galima ramiai švęsti Kalėdas. Ši dalis reikalauja maksimalaus dėmesio, nes sekti ir titrus, ir vaizdus kartais sunku, norisi sustabdyti vaizdą, įsižiūrėti.

Trečioji dalis – jau tikras groteskas. Emilija ateina į prestižinės mokyklos, kurioje mokytojauja, kiemelį. Čia jos laukia mokinių tėvai ir seneliai, dėvintys kartais visai fantasmagoriškas kaukes. Iš pradžių visi pasižiūri garsųjį filmuką, kolektyviškai piktinasi, kad tai turi žiūrėti jų vaikai ir anūkai, visiškai negirdėdami Emilijos argumentų, jog būtent jie atsakingi už tai, ką mato ir kaip suvokia vaikai. Nuotaika kuo toliau, tuo labiau tirštėja ir pasipila jau kitokio pobūdžio kaltinimai. Emilija kalta, nes pasakoja vaikams apie Holokaustą, jame dalyvavusius rumunus ir taip teršia šlovingą tautos istoriją, jai priekaištaujama, kad liepė vaikams skaityti Hannah Arendt knygas, ji vadinama Soroso agente. „Repetuaras“ nuspėjamas, ypač jei skaitėte panašių „patriotiškų“ komentarų apie žydus ir homoseksualus lietuviškajame internete. Jude neslepia pasidygėjimo tėvynainiais. Jo drąsa sakyti tiesą įkvepia ir šį kartą.

Didžiuoju žiuri prizu – „Sidabriniu lokiu“ – apdovanotas Ryusuke Hamaguchi filmas „Fortūnos ratas ir fantazijos“ („Guzen to sozo“) taip pat susideda iš trijų dalių, tiksliau, novelių. Tai nepaprastai skaidrus ir kartu melancholiškas filmas, kurio herojai – vieniši žmonės, regis, beveik visiškai susitaikę su savo tikrove. Pirmosios novelės herojė, grįždama namo su drauge, automobilyje kalbasi apie jos naują draugą ir supranta, kad tai buvęs jos mylimasis. Kaip pasielgti – pasakyti draugei tiesą ar apsimesti, kad nepažįsti to vyro? Antrosios novelės herojė, jauna ištekėjusi moteris, bando suvilioti profesorių ir garsų rašytoją, profesoriaus kabinete balsu skaitydama erotiškiausią jo knygos fragmentą. Jos ketinimai – negarbingi, bet profesoriaus reakcija priverčia moterį kitaip suprasti ir save. Trečioji novelė – lyg himnas moterų solidarumui. Šios novelės herojė atvyksta į klasės susitikimą, tikėdamasi pamatyti tą, kurią buvo įsimylėjusi ir kuri ją išdavė. Atsitiktinai ant stoties laiptų ji pamato moterį, kuri atsiliepia į jos žvilgsnį. Moteris ją pakviečia į savo namus, bet netrukus paaiškėja, kad herojė apsiriko: jos niekad nebuvo susitikusios. Tačiau jų pokalbis, atvirumo akimirkos paskatina norą padėti viena kitai, juolab kad namų šeimininkė skaudžiai išgyvena vyro neištikimybę.

Žiuri prizu apdovanotas Marios Speth filmas „Ponas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“) – tai daugiau nei tris valandas trunkantis dokumentinis pasakojimas, nufilmuotas vienoje Vokietijos provincijos mokykloje. Tos trys valandos pabėga nepastebimai, nes tai ne tik susitikimas su ypatingu mokytoju, bet ir visai neprikišamai besirutuliojantis šiuolaikinės vokiečių visuomenės tyrinėjimas, primenantis unikalius Fredericko Wisemano filmus – tyrimus. Ponas Bachmannas gali pasirodyti keistuolis: jis niekad nenusiima spalvingų kepuraičių, dažnai per pamokas dainuoja kartu su mokiniais, brązgindamas gitarą. Klausytis ir stebėti, kaip jis moko paauglius ne tik suprasti vokiškus žodžius, bet ir mąstyti, o kartu ir suvokti vokiečių kultūros bei istorijos ypatumus, – vienas malonumas. Juolab kad kai kurie Bachmanno mokiniai prieš pusmetį dar visai nekalbėjo vokiškai. Bachmanno klasėse mokosi imigrantų iš Turkijos, Maroko, Kazachstano, Bulgarijos, Rusijos ir kitų šalių vaikai. Jie labai skirtingi, kaip, matyt, ir jų tėvai, dirbantys gamyklose, statybose. Skirtingos ir vaikų svajonės: štai vienas nori tapti kirpėju, nes tada nereikės dirbti lauke, o kita nesirengia kurti šeimos ir apskritai įsimylėti, nes nori būti savarankiška ir tapti interjero dizainere. Bachmannas leidžia jiems išsikalbėti ir padeda suvokti save, jis atvirai prisipažįsta, kad pirmąkart mylėjosi būdamas septyniolikos, bet iškart prisimena sociologinį tyrimą, esą intelektualesni vaikai pradeda vėliau, nes turi savo nuomonę. Tokias ir panašias pono Bachmanno pamokas, manau, įsimins ne tik mokiniai, bet ir žiūrovai.

Nelabai pritarčiau žiuri sprendimui už geriausią režisūrą apdovanoti vengrų debiutantą Dénesą Nagy. Jo kartu su latviais kurtas filmas „Natūrali šviesa“ („Termeszetes feny“) nukelia į Antrojo pasaulinio karo laikus kažkur Ukrainoje ar Baltarusijoje ir stebi vengrų kareivius, kovojančius su partizanais. Kamera vis įsižiūri į vieną jų – išvargusio veido fotografą, kapralą Šemetką, kuris išsiskiria iš kitų savo žmogiškumu, nes vengrai į kaimiečius žiūri kaip į gyvulius. „Natūrali šviesa“ iš tikrųjų nufilmuota puikiai, bet ir situacijos, ir spalvinė gama visą filmą neleido pamiršti kad ir Elemo Klimovo „Eik ir žiūrėk“. Filmą netrukus rodys „Kino pavasaris“, tad, manau, bus progų pakalbėti plačiau.

Pernai Berlinalė nusprendė neskirstyti prizų už geriausią vaidybą į vyriškus ir moteriškus. Dabar jie skiriami už geriausią pagrindinį ir antrojo plano vaidmenis. Už pagrindinį apdovanota Maren Eggert, suvaidinusi istorikę Marios Schrader romantinėje komedijoje „Aš tavo vyras“ („Ich bin dein Mensch“). Tai pasakojimas apie moterį, netolimoje ateityje sutinkančią dalyvauti moksliniame eksperimente – tris savaites praleisti su robotu, kuris visiškai atitinka jos idealaus vyro įsivaizdavimą. Už antrojo plano vaidmenį apdovanota vengrė Lilla Kizlinger. Tamsiame ir niūriame Bence’s Fliegaufo filme „Miškas. Matau tave visur“ („Rengeteg – mindenhollatlak“), sakyčiau, tipiškame pandemijos laikų kūrinyje, kurio herojai uždaryti ankštose erdvėse ir nuolat aiškinasi santykius, ji suvaidino paauglę, kaltinančią tėvą dėl motinos žūties per eismo įvykį. Jos monologas, kuriuo ir prasideda filmas, iš tikrųjų yra kitą dieną mokykloje nuskambėsiančio pristatymo repeticija.

„Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų apdovanotas Hong Sang-soo. Jo „Įžanga“ („Inteurodeoksyeon“) festivalis ir prasidėjo. Kaip ir dauguma Pietų Korėjos meistro filmų, jis apie atsitiktinumų ir akimirkų svarbą. Jaunajam filmo herojui, abejojančiam, ar rinktis aktoriaus karjerą, kiekvienas toks susitikimas yra svarbus.

„Sidabrinis lokys“ už iškilų meninį indėlį atiteko Alonso Ruizpalacioso filmo „Policijos filmas“ („Una pelicula de policias“) montuotojui Yibránui Asuadui. Šis pasakojimas apie du Meksiko policininkus – savaip įdomus eksperimentas: didžiąją filmo dalį stebime du policininkus, jų darbą. Jis ir ji myli vienas kitą, gyvena kartu. Po valandos paaiškėja, kad tai aktoriai, o savo istoriją pradeda pasakoti tikroji pora. Paskui ir aktoriai, kurie buvo infiltruoti į policijos akademiją, pasakoja, ką jiems teko patirti. „Policijos filmas“ verčia susimąstyti apie tai, kas dabar yra dokumentinis kinas ir kaip galima manipuliuoti jo priemonėmis, tyrinėjant tikrovę.